Kas iš tikrųjų yra plokščiapėdystė ir kodėl tėvai dažnai per daug nerimauja
Jei pastebėjote, kad jūsų vaiko pėda atrodo visiškai plokščia, kai jis stovi, – nesiskubinkite panikuoti. Dauguma tėvų, pamatę tokį vaizdą, iš karto ima galvoti apie ortopedines problemas, specialius batelius ir draudimą sportuoti. Tačiau realybė yra kiek kitokia, ir ją verta suprasti prieš darant bet kokias išvadas.
Visų pirma – kiekvienas vaikas iki maždaug 3–4 metų amžiaus turi plokščias pėdas. Tai normalu. Pėdos lankas formuojasi palaipsniui, kai vaikas pradeda vaikščioti, stiprėja raumenys ir raiščiai. Iki 6 metų dauguma vaikų pėdų lankas susiformuoja savaime. Taigi jei jūsų trejų metų vaikas turi plokščias pėdas – tai tiesiog augimo proceso dalis, o ne liga.
Kita vertus, jei vaikas jau vyresnis – 7, 8, 10 metų – ir pėdos lankas vis tiek nėra susiformavęs, arba jei vaikas skundžiasi kojų skausmais po fizinio krūvio, greitai pavargsta, vengia bėgioti ir šokinėti – tada tikrai verta apsilankyti pas ortopedą. Plokščiapėdystė gali būti funkcinė (kai pėda atrodo plokščia stovint, bet pakėlus ant pirštų lankas atsiranda) arba struktūrinė (kai lanko nėra net nekraunant svorio). Šie du atvejai reikalauja skirtingo požiūrio.
Svarbiausia žinutė tėvams: plokščiapėdystė – ne nuosprendis. Tai būklė, su kuria galima ir reikia dirbti, o sportas čia yra ne priešas, o dažnai – geriausias draugas.
Kaip sportas veikia pėdos lanko formavimąsi
Pėda – tai sudėtinga konstrukcija iš 26 kaulų, daugiau nei 30 sąnarių ir daugybės raumenų bei raiščių. Visa ši sistema veikia kartu kaip amortizatorius, kai vaikštome, bėgame ar šokinėjame. Kai pėdos raumenys silpni arba raiščiai per daug atsipalaidavę – lankas „krinta” ir pėda tampa plokščia.
Čia ir atsiranda sporto vaidmuo. Fizinis aktyvumas – tinkamas fizinis aktyvumas – stiprina tuos pačius raumenis ir raiščius, kurie laiko pėdos lanką. Tai reiškia, kad teisingai parinkta sporto šaka gali ne tik nesukenkti, bet ir padėti pėdai formuotis taisyklingiau.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Kai kurios sporto šakos sukuria labai didelį ir specifinį krūvį pėdai – ypač jei vaikas sportuoja intensyviai, daug valandų per savaitę. Tokiu atveju silpna, nesusiformavusi pėda gali pradėti skaudėti, o ilgainiui gali atsirasti ir rimtesnių problemų – kelio skausmai, nugaros skausmai, netaisyklinga laikysena.
Taigi atsakymas į klausimą „ar mano vaikas gali sportuoti?” beveik visada yra „taip” – bet su sąlyga, kad pasirinksite tinkamą sporto šaką, tinkamą intensyvumą ir nepamirštumėte specialių pratimų pėdai stiprinti.
Sporto šakos, kurios padeda – ir kodėl
Pradėkime nuo gerųjų naujienų. Yra nemažai sporto šakų, kurios ne tik leidžiamos vaikams su plokščiapėdyste, bet ir aktyviai rekomenduojamos ortopedų bei kineziterapeutų.
Plaukimas – tai tikriausiai pati saugiausia ir naudingiausia sporto šaka vaikams su plokščiapėdyste. Vandenyje pėda nekrauna svorio, tačiau dirbant kojomis aktyviai dirba blauzdų raumenys, pėdos raumenys ir raiščiai. Plaukimas stiprina visą kūną, gerina koordinaciją ir neapkrauna sąnarių. Jei jūsų vaikui diagnozuota plokščiapėdystė ir jūs nežinote, ką rinktis – plaukimas yra beveik universalus atsakymas.
Dviračių sportas – dar viena puiki alternatyva. Mynant pedalus aktyviai dirba blauzdų ir pėdų raumenys, tačiau smūginė apkrova pėdai yra minimali. Svarbu tik teisingai sureguliuoti dviračio sėdynės aukštį ir išmokyti vaiką mynti taisyklingai – ne tik pirštų galiukais, bet visa pėda.
Gimnastika ir akrobatika – gali nustebinti, bet šios sporto šakos dažnai rekomenduojamos vaikams su plokščiapėdyste. Kodėl? Nes gimnastai daug laiko praleidžia dirbdami ant pirštų galiukų, stiprina pėdų raumenis ir mokosi taisyklingo pėdos naudojimo. Žinoma, čia labai svarbu, kad treneris žinotų apie vaiko problemą ir atitinkamai pritaikytų krūvį.
Šokiai – klasikinis baletas, liaudies šokiai ar net šiuolaikiniai šokiai puikiai stiprina pėdas. Šokiai moko taisyklingo pėdos naudojimo, gerina pusiausvyrą ir koordinaciją. Tik reikia vengti per ankstyvos ir per intensyvios balerinų treniruotės ant pirštų galiukų – tai jau atskira tema.
Joga ir pilates – puikiai tinka vyresniems vaikams. Šios praktikos stiprina giluminius raumenis, gerina pusiausvyrą ir kūno suvokimą. Yra specialių jogos pozų, kurios tiesiogiai stiprina pėdos lanką.
Apibendrinant – sporto šakos, kurios padeda, dažniausiai turi vieną bendrą bruožą: jos stiprina pėdos ir blauzdų raumenis be didelės smūginės apkrovos arba moko taisyklingo pėdos naudojimo judant.
Sporto šakos, į kurias reikia žiūrėti atsargiai
Dabar apie tai, kas kelia daugiau klausimų. Svarbu iš karto pasakyti – „žiūrėti atsargiai” nereiškia „drausti”. Tai reiškia, kad reikia papildomai pasikonsultuoti su ortopedu, pasirūpinti tinkama avalyne ir atidžiai stebėti vaiko savijautą.
Futbolas – viena populiariausių sporto šakų tarp vaikų, ir daugelis tėvų nerimauja, ar vaikas su plokščiapėdyste gali žaisti futbolą. Atsakymas: dažniausiai gali, bet su sąlygomis. Futbolas apima daug bėgimo, staigių krypties keitimų ir smūgių kamuoliu koja – visa tai sukuria nemažą apkrovą pėdai. Labai svarbu turėti tinkamus futbolo batus su gera pėdos palaikymo sistema ir, jei reikia, ortopedines įdėklines. Taip pat verta reguliariai atlikti pėdos stiprinimo pratimus.
Krepšinis ir tinklinis – šios sporto šakos apima daug šuolių ir nusileidimų, o tai sukuria smūginę apkrovą pėdai. Jei vaikas turi ryškią plokščiapėdystę ir pėdos raumenys silpni, toks krūvis gali sukelti skausmą. Tačiau jei plokščiapėdystė nėra labai ryški ir vaikas nesiskundžia skausmais – paprastai galima sportuoti su tinkama avalyne.
Lengvoji atletika ir bėgimas – bėgimas pats savaime nėra žalingas, tačiau ilgi bėgimai ant kieto paviršiaus su silpna pėda gali sukelti problemų. Trumpi bėgimai, bėgimas ant minkštesnio paviršiaus ir tinkama avalynė – tai pagrindinės sąlygos. Sprinto šakos paprastai yra saugesnės nei ilgų nuotolių bėgimas.
Kovos menai – čia situacija labai priklauso nuo konkrečios sporto šakos. Judo ar imtynės, kur daug dirbama ant kilimėlio basomis – dažnai net naudingos. Tačiau sporto šakos, kur daug smūgiuojama kojomis ar atliekami staigūs šuoliai, reikalauja daugiau atsargumo.
Sporto šakos, kurių geriau vengti esant ryškiai plokščiapėdystei
Yra keletas situacijų, kai tikrai reikėtų pagalvoti du kartus. Jei vaikas turi ryškią, struktūrinę plokščiapėdystę, skundžiasi skausmais ir dar nebuvo pradėtas joks gydymas ar korekcija – tam tikros sporto šakos gali tikrai pakenkti.
Ledo ritulys ir riedučiai – čia pėda fiksuota konkrečioje padėtyje, ir jei ši padėtis nėra tinkama, ilgos treniruotės gali sustiprinti netaisyklingą pėdos padėtį. Tai nereiškia, kad vaikas su plokščiapėdyste negali čiuožinėti – bet profesionalus sportas šioje srityje reikalauja papildomo ortopedo įvertinimo.
Sunkioji atletika ir jėgos sportas – didelės apkrovos su svarsčiais ar štangomis sukuria didžiulį spaudimą pėdai. Vaikams apskritai nerekomenduojamas intensyvus jėgos sportas, o su plokščiapėdyste – ypač.
Šuoliai su batais ar tramplinu – jei kalbame apie profesionalų sportą su dideliu šuolių skaičiumi per treniruotę, tai gali būti per didelė apkrova silpnai pėdai. Rekreacinis šokinėjimas ant tramplino – visai kas kita.
Tačiau dar kartą pabrėžiu: šie draudimai taikomi tik esant ryškiai plokščiapėdystei su simptomais. Daugeliui vaikų su lengva ar vidutine plokščiapėdyste šios sporto šakos gali būti prieinamos su tinkama priežiūra.
Ką daryti namuose: pratimai, kurie tikrai veikia
Sportas sportu, bet pėdos stiprinimas neturėtų baigtis treniruočių salėje. Yra paprastų ir veiksmingų pratimų, kuriuos galite daryti su vaiku namuose – ir tai gali tapti maloniu bendru laiku, o ne nuobodžia prievolė.
Vaikščiojimas ant pirštų galiukų ir ant kulnų – tai pats paprasčiausias pratimas. Paprašykite vaiką paeiti 10–15 žingsnių ant pirštų galiukų, tada 10–15 žingsnių ant kulnų. Galite paversti tai žaidimu – pvz., ant pirštų galiukų einame kaip baleto šokėjai, ant kulnų – kaip robotai.
Smulkių daiktų rinkimas kojomis – ant grindų išberkite keletą pieštukų, žaidimų figūrėlių ar kitų smulkių daiktų ir paprašykite vaiko juos surinkti pirštais. Tai puikiai stiprina pėdos raumenis ir vaikams dažnai patinka kaip žaidimas.
Vaikščiojimas basomis ant skirtingų paviršių – žolė, smėlis, akmenukų takas (jei yra toks galimybė) – visa tai stimuliuoja pėdos raumenis ir nervų galūnes. Leiskite vaikui vasarą kuo daugiau vaikščioti basomis lauke.
Pėdos ritinėjimas – paprašykite vaiko sėdint ritinti po pėda teniso kamuoliuką ar specialų masažinį kamuoliuką. Tai gerina kraujotaką ir atpalaiduoja pėdos raumenis.
„Rankšluosčio” pratimas – ant grindų padėkite mažą rankšluostį ir paprašykite vaiko pirštais jį suraukti į krūvelę. Skamba paprastai, bet tai vienas efektyviausių pėdos raumenų stiprinimo pratimų.
Šiuos pratimus rekomenduojama atlikti kasdien arba bent 4–5 kartus per savaitę, po 10–15 minučių. Svarbiausia – reguliarumas, o ne intensyvumas.
Avalynė ir įdėklinės: ką tikrai verta žinoti
Tėvai dažnai klausia: ar reikia pirkti brangius ortopedinius batus? Ar įdėklinės tikrai padeda? Atsakymai į šiuos klausimus nėra tokie paprasti, kaip norėtųsi.
Pirma, svarbu suprasti, kad avalynė – tai pagalbinė priemonė, o ne gydymas. Netgi geriausi ortopedai šiandien sutaria, kad avalynė gali palengvinti simptomus ir padėti vaikui judėti patogiau, bet ji nepakeičia pėdos raumenų stiprinimo pratimų.
Antra, ne kiekvienas vaikas su plokščiapėdyste turi dėvėti ortopedines įdėklines. Jei vaikas nesiskundžia skausmais, aktyviai juda ir pėda atrodo funkcionuojanti normaliai – galbūt pakanka tiesiog geros kokybės avalynės su tinkama pėdos palaikymo sistema.
Tačiau jei ortopedu rekomenduoja įdėklines – tai tikrai verta investuoti. Individualiai pagamintos įdėklinės, pritaikytos konkrečiai vaiko pėdai, yra daug efektyvesnės nei parduotuvėse perkamos standartinės. Jos padeda pėdai laikyti taisyklingą padėtį judant ir mažina skausmą.
Keli praktiniai patarimai renkantis sportinę avalynę:
- Rinkitės batus su tvirtu kulno stabilizatoriumi – kulnas neturėtų „plaukioti” bate
- Pado priekis turi būti pakankamai platus, kad pirštai galėtų laisvai judėti
- Bato vidpadis turi turėti lengvą lanko palaikymą – bet ne per didelį, nes per didelis palaikymas gali susilpninti pačios pėdos raumenis
- Kiekvienai sporto šakai – atskiri batai. Futbolo bateliai netinka bėgioti, o bėgimo batai netinka futbolui
- Tikrinkite batus kas 3–4 mėnesius – vaikai auga greitai, ir per maži batai gali padaryti daugiau žalos nei nauda
Kada tikrai reikia eiti pas gydytoją – ir ką jam pasakyti
Tėvai kartais laukia per ilgai, o kartais bėga pas gydytoją dėl kiekvieno smulkmenos. Pabandykime nubrėžti aiškią liniją – kada tikrai reikia specialisto pagalbos.
Eikite pas ortopedą, jei:
- Vaikui daugiau nei 6 metai ir pėdos lankas vis dar nėra susiformavęs
- Vaikas skundžiasi kojų, kelių ar nugaros skausmais po fizinio krūvio
- Vaikas vengia bėgioti, šokinėti ar aktyviai judėti – ypač jei anksčiau to nedarė
- Matote, kad vaikas vaikšto neįprastai – pvz., su kojomis į vidų arba labai išsukęs pėdas
- Viena pėda atrodo labiau plokščia nei kita
- Vaikas greitai nusidėvi batus – ypač jei batas nusidėvi iš vienos pusės labiau nei iš kitos
Eidami pas gydytoją, paruoškite informaciją: kaip seniai pastebėjote problemą, ar vaikas skundžiasi skausmais, kokia sporto šaka užsiima ir kiek valandų per savaitę, kokią avalynę dėvi. Kuo daugiau informacijos turės gydytojas, tuo tikslesnę rekomendaciją galės pateikti.
Taip pat nepamirškite, kad šalia ortopedo labai naudingas kineziterapeuto vizitas. Kineziterapeutas gali parinkti individualų pratimų planą, parodyti, kaip teisingai juos atlikti, ir stebėti progresą. Daugelis tėvų apie šią galimybę nežino arba mano, kad kineziterapija – tai tik suaugusiems.
Judėjimas – ne priešas, o geriausias vaistas
Jei iš viso šio straipsnio norėtumėte išsineštį tik vieną mintį, tegul ji būtų ši: vaikas su plokščiapėdyste turi judėti. Kuo daugiau – tuo geriau, žinoma, su sveiku protu ir tinkama priežiūra.
Dažniausia klaida, kurią daro tėvai, sužinoję apie vaiko plokščiapėdystę – pradeda riboti fizinį aktyvumą. „Negali bėgti, negali šokinėti, sėdėk ramiai.” Tai blogiausia, ką galima padaryti. Pėda stiprėja judant. Raumenys auga dirbdami. Raiščiai tvirtėja, kai yra apkraunami tinkamu krūviu.
Žinoma, ne visi vaikai vienodi. Vienas vaikas su plokščiapėdyste gali be jokių problemų žaisti futbolą tris kartus per savaitę, o kitas – jausti diskomfortą net po trumpo bėgimo. Todėl individualus požiūris yra būtinas. Pasitarkite su ortopedu, klausykite savo vaiko, stebėkite jo savijautą.
Ir dar vienas dalykas, kurį norisi pasakyti tėvams: neleiskite, kad diagnozė „plokščiapėdystė” taptų etikete, kuri riboja jūsų vaiko gyvenimą. Daugybė profesionalių sportininkų – futbolininkų, bėgikų, gimnastų – turi ar turėjo plokščiapėdystę. Ji nesutrukdė jiems pasiekti to, ko norėjo. Svarbiausia – tinkamas požiūris, reguliarūs pratimai ir gera avalynė.
Leiskite savo vaikui judėti, žaisti, sportuoti. Stebėkite, klausykite, prireikus kreipkitės pagalbos. Bet nepadarykite iš plokščiapėdystės tragedijos – nes jos tikrai nėra.
