Kas tas bouldering ir kodėl vaikai jį myli?
Jei dar negirdėjote žodžio „bouldering”, greičiausiai netrukus išgirsite – nes šis sportas šiuo metu plinta kaip ugnis sausoje žolėje. Bouldering yra laipiojimo forma, kai lipama be virvių ir sistemos, tiesiog ant specialiai suprojektuotų sienų su iškyšomis (vadinamaisiais „holdais”). Sienos nėra aukštos – paprastai nuo 3 iki 5 metrų – o apačioje visada yra stori minkšti čiužiniai, kurie sugaudo iškrentančius laipiotojus. Skamba paprastai? Taip ir yra. Ir būtent dėl to vaikai šį sportą tiesiog dievina.
Bouldering salėse nėra jokios sudėtingos įrangos, kurią reikėtų prisirišti ar reguliuoti. Ateini, avaisi specialias bateliais panašias kojines arba laipiojimo batelius, ir pradedi lipti. Vaikams tai yra kaip žaidimų aikštelė, tik vertikali. Jie instinktyviai supranta, ką reikia daryti – čiupti, spausti, stumti, traukti. Tai tarsi evoliucinis refleksas, kuris tiesiog laukia, kol bus suaktyvintas.
Tačiau bouldering nėra vien tik fizinis aktyvumas. Kiekvienas „problemų” (taip vadinami maršrutai bouldering pasaulyje) sprendimas reikalauja mąstymo, planavimo ir kūrybiškumo. Vaikas turi išsiaiškinti, kaip pasiekti viršų – ir tai daro pats, savo galva. Tai yra vienas iš tų retų sportų, kur fizinė ir protinė veikla susipina taip natūraliai, kad vaikas net nepastebi, jog mokosi.
Nuo kokio amžiaus galima pradėti?
Vienas dažniausių klausimų, kurį tėvai užduoda salės instruktoriams: „O ar mano vaikas dar ne per mažas?” Atsakymas dažniausiai nustebina – bouldering galima pradėti labai anksti. Daugelis salių priima vaikus nuo 4–5 metų amžiaus, o kai kurios turi specialias programas net jaunesniems.
Žinoma, reikia suprasti, kad 4 metų vaikas ir 10 metų vaikas laipioja visiškai skirtingai ir jiems keliami visiškai skirtingi lūkesčiai. Mažiesiems svarbiausia – patirtis, džiaugsmas ir judėjimas. Jiems nereikia mokytis taisyklingos technikos ar spręsti sudėtingų problemų. Tiesiog lipti, kristi ant čiužinio, juoktis ir lipti vėl.
Vyresniems vaikams – nuo 7–8 metų – jau galima pradėti kalbėti apie techniką, apie tai, kaip teisingai paskirstyti svorį, kaip planuoti judesius iš anksto. Šiame amžiuje vaikai jau turi pakankamai koordinacijos ir dėmesio koncentracijos, kad galėtų tikrai mokytis sporto, o ne tik žaisti ant sienos.
Paaugliai – tai jau visai kita istorija. Jie dažnai progresuoja stulbinamai greitai, nes turi ir fizinę jėgą, ir gebėjimą analizuoti. Daugelis profesionalių laipiotojų pradėjo būtent paauglystėje ir per kelerius metus pasiekė aukštą lygį. Taigi niekada nėra per vėlu pradėti.
Ką dėvėti ir ką pasiimti į pirmą pamoką
Gerai, nusprendėte išbandyti. Ką dabar? Pirmiausia – nesijaudinkite dėl įrangos. Bouldering yra vienas pigiausių sportų pradžioje, nes iš esmės jums nieko nereikia pirkti prieš pirmą kartą.
Drabužiai turėtų būti patogūs ir nevaržantys judesių. Jokių džinsų – jie tiesiog neleis vaikui pakelti kojų aukštai. Sportinės kelnės, tamprės arba šortai – idealus pasirinkimas. Marškinėliai gali būti bet kokie, bet venkite labai plačių, nes jie gali kabintis už holdų. Ilgomis rankovėmis vilkėti nėra būtina, bet šaltesnėse salėse gali būti pravartu.
Kojinės – būtinos! Daugelis salių reikalauja specialių laipiojimo kojinių arba bent jau švarių kojinių, jei vaikas laipioja be batelių. Laipiojimo bateliai – tai investicija, kurią verta apsvarstyti, jei vaikas pradeda rimčiau domėtis sportu. Tačiau pirmam kartui dauguma salių juos nuomoja, ir tai visiškai tinka.
Pasiimkite vandens – laipiojimas labiau išsekina, nei atrodo iš šono. Vaikas prakaituos, ypač pirštai ir rankos. Nedidelė užkandžių dėžutė po treniruotės taip pat bus labai laukiama – energija sunaudojama nemažai. Ir, žinoma, gera nuotaika bei kantrybė – nes pirmą kartą ne viskas pavyks iš karto, ir tai yra visiškai normalu.
Kaip atrodo pirmoji pamoka – žingsnis po žingsnio
Daugelyje bouldering salių vaikams siūlomos grupinės pamokos su instruktoriumi, ir tai yra geriausia pradžia. Kodėl? Nes instruktorius žino, kaip kalbėti su vaikais, kaip juos motyvuoti ir kaip išmokyti saugiai kristi – o tai yra pirmasis ir svarbiausias dalykas, kurį reikia išmokti.
Tipinė pirmoji pamoka prasideda nuo šilimo. Tai gali būti žaidimai, šokimas, bėgiojimas – bet kas, kas sušildo raumenis ir pagerins nuotaiką. Vaikai dažnai atvyksta šiek tiek įsitempę ar nedrąsūs, ir geras instruktorius tai žino bei stengiasi kuo greičiau sukurti draugišką atmosferą.
Po šilimo – kritimo technika. Tai skamba keistai, bet iš tiesų tai yra vienas svarbiausių dalykų. Vaikai mokomi, kaip teisingai nukristi ant čiužinio: nesulaikyti kvėpavimo, netiesti rankų kritimo metu, leisti kūnui natūraliai nusileisti. Tai ne tik saugos klausimas – tai ir psichologinis dalykas. Kai vaikas žino, kad kritimas neskaudės ir yra saugus, jis drąsiau bando naujas vietas ir judesius.
Tada prasideda tikrasis laipiojimas. Instruktorius paprastai pradeda nuo paprasčiausių maršrutų – dažnai pažymėtų viena spalva (kiekviena spalva žymi skirtingą sunkumą). Vaikas mokosi, kaip laikyti holdus, kaip stumti kojomis (o ne traukti rankomis – tai dažniausia pradedančiųjų klaida), kaip judėti lygiai ir kontroliuotai.
Pirmoji pamoka paprastai trunka apie 60–90 minučių. Po jos vaikas bus pavargęs, bet – ir tai labai svarbu – beveik garantuotai norės grįžti. Nes bouldering turi kažką tokio, kas traukia atgal. Galbūt tai yra tas jausmas, kai pagaliau pavyksta problema, kurią bandei dešimt kartų. Galbūt tai bendruomeniška atmosfera. O gal tiesiog tas jausmas, kai stovi sienos viršuje ir žiūri žemyn.
Nauda, kurios nesitikėjote
Tėvai dažnai atsiveda vaikus į bouldering salę tikėdamiesi, kad vaikas tiesiog išsijudins ir išleis energiją. Ir taip, tai tikrai įvyksta. Bet netrukus paaiškėja, kad bouldering duoda kur kas daugiau nei tik fizinį aktyvumą.
Pirmiausia – jėga ir koordinacija. Laipiojimas ugdo visą kūną: pirštus, rankas, nugarą, pilvo raumenis, kojas. Tai vienas iš nedaugelio sportų, kuris taip kompleksiškai apkrauna kūną. Vaikai, kurie reguliariai laipioja, dažnai tampa stipresni, lankstesni ir geriau koordinuoti – ir tai pastebima ne tik salėje, bet ir kitose veiklose.
Antra – problemų sprendimas ir loginis mąstymas. Kiekvienas maršrutas yra mįslė. Vaikas turi išsiaiškinti, kokia seka judėti, kur pastatyti koją, kaip pasukti kūną. Tai ugdo erdvinį mąstymą ir gebėjimą analizuoti situaciją. Mokytojų pastebėjimu, vaikai, kurie laipioja, dažnai geriau susidoroja su matematiniais uždaviniais ir logikos užduotimis – ir tai nėra atsitiktinumas.
Trečia – atkaklumo ir frustracijos tolerancijos ugdymas. Bouldering moko nesėkmės. Ir tai yra geras dalykas. Vaikas gali bandyti tą patį maršrutą dešimt, dvidešimt, trisdešimt kartų ir vis tiek nepavykti. Bet kai pagaliau pavyksta – tas triumfo jausmas yra neįkainojamas. Vaikai išmoksta, kad nesėkmė nėra galas, kad reikia bandyti kitaip, o ne tiesiog pasiduoti.
Ketvirta – pasitikėjimas savimi. Kai vaikas įveikia sieną, kurią anksčiau laikė neįmanoma, kažkas pasikeičia jo viduje. Jis supranta, kad gali daugiau, nei manė. Ir šis supratimas persiduoda į kitas gyvenimo sritis – į mokyklą, į draugystę, į naujus iššūkius.
Kaip tėvai gali padėti (ir ko geriau nedaryti)
Tai galbūt jautriausias skyrius, nes tėvai natūraliai nori padėti savo vaikams. Bet kartais „pagalba” gali tapti kliūtimi. Štai keletas dalykų, kuriuos verta žinoti.
Ką daryti: Palaikykite ir džiaukitės kiekvienu pasiekimu, nesvarbu, koks jis mažas. Jei vaikas pirmą kartą pasiekė trečią holdą – tai yra pasiekimas. Nebūtina lipti iki viršaus, kad tai būtų sėkmė. Klauskite vaiko, kaip sekėsi, ką jis jautė, kas patiko. Leiskite jam papasakoti apie savo patirtį savo žodžiais.
Ko nedaryti: Nestovėkite po vaiku ir nešaukite instrukcijų. „Dešinę koją ten! Ne, ne ten, ten!” – tai yra tiesiausias kelias į tai, kad vaikas praras norą lipti. Instrukcijų davimas yra instruktoriaus darbas. Jūsų darbas – būti palaikančiu žiūrovu. Taip pat venkite lyginti savo vaiką su kitais – „Žiūrėk, tas berniukas jau tiek aukštai, o tu dar čia” – tai yra tikras motyvacijos žudikas.
Jei jūsų vaikas bijo kristi arba bijo aukščio – tai yra visiškai normalu. Neskubinkite ir nespausite. Leiskite instruktoriui dirbti savo tempą. Daugelis vaikų, kurie pirmą dieną net nepriartėja prie sienos, po kelių savaičių lipa be baimės. Reikia tik laiko ir pasitikėjimo.
Ir dar vienas dalykas – pabandykite patys! Daugelis salių siūlo „šeimos laipiojimo” laikus, kai tėvai ir vaikai laipioja kartu. Tai yra nuostabi galimybė ne tik praleisti laiką kartu, bet ir parodyti vaikui, kad ir suaugusieji mokosi, klysta ir bando iš naujo. Kai vaikas mato, kad mama ar tėtis taip pat negali iš karto įveikti sienos, jis supranta, kad tai yra normalu – ir tai yra viena vertingiausių pamokų.
Kaip išsirinkti gerą bouldering salę vaikams
Ne visos salės yra vienodai pritaikytos vaikams, tad prieš registruojant vaiką į pamokas, verta atkreipti dėmesį į keletą dalykų.
Pirmiausia – ar salė turi specialias vaikų programas? Tai rodo, kad salė rimtai žiūri į jaunus laipiototojus ir turi instruktorius, kurie moka dirbti su vaikais. Bendros suaugusiųjų pamokos vaikams paprastai nėra tinkamos – tempas kitoks, terminija kitokia, lūkesčiai kitokie.
Antra – pažiūrėkite į čiužinius. Jie turi būti stori, švarūs ir gerai uždengti visą sienos pagrindą. Jokių tarpų, jokių vietų, kur vaikas galėtų nukristi ant kieto paviršiaus. Tai yra saugos pagrindas.
Trečia – paklauskite apie instruktorių kvalifikaciją. Geri instruktoriai turi laipiojimo instruktoriaus sertifikatus ir, idealiu atveju, patirtį dirbant su vaikais. Galite paprašyti susipažinti su instruktoriumi prieš pirmą pamoką – jei salė atsisako ar vengia šio klausimo, tai yra blogas ženklas.
Ketvirta – atmosfera. Apsilankykite salėje prieš registruodami vaiką. Ar žmonės yra draugiški? Ar kiti vaikai atrodo laimingi? Ar salė yra švari ir tvarkinga? Bouldering bendruomenė paprastai yra labai atvira ir draugiška, tad jei salėje jaučiate šaltą ar konkurencingą atmosferą – galbūt verta ieškoti kitos.
Lietuvoje bouldering salių skaičius pastaraisiais metais gerokai išaugo – jos yra ne tik Vilniuje ir Kaune, bet ir mažesniuose miestuose. Daugelis jų siūlo bandomąsias pamokas arba nemokamą pirmą apsilankymą, tad galite išbandyti be didelių įsipareigojimų.
Kai siena tampa antraisiais namais
Yra kažkas ypatingo tame, kaip bouldering keičia vaikus. Ne per vieną dieną, ne per vieną savaitę – bet pamažu, pamoka po pamokos. Vaikas, kuris pirmą kartą atėjo į salę ir bijojo net pažiūrėti į sieną, po kelių mėnesių lipa be baimės, padeda kitiems pradedantiesiems ir džiaugiasi kiekvienu nauju iššūkiu.
Bouldering moko dalykų, kurių neišmokys jokia klasė: kaip susidoroti su nesėkme, kaip pasitikėti savo kūnu, kaip rasti sprendimą ten, kur iš pirmo žvilgsnio jo nėra. Ir visa tai – žaidžiant, juokiantis, laipiojant.
Jei jūsų vaikas ieško sporto, kuris nebūtų nuobodus, kuris reikalautų ir kūno, ir proto, ir kuriame nėra vietos nuobodžiai rutinai – bouldering gali būti atsakymas. Pirmoji pamoka gali atrodyti kaip paprastas išbandymas. Bet labai tikėtina, kad grįžę namo išgirsite: „Mama, tėti, ar galime grįžti kitą savaitę?” O tai, žinote, yra geriausias įvertinimas, kurį gali gauti bet koks sportas.
Tad – avaiskitės patogius drabužius, pasiimkite vandens buteliuką ir eikite. Siena laukia.
