Kai vaikai nori keisti pasaulį
Prisimenu, kaip mano dukra prieš kelerius metus grįžo iš mokyklos įsiutusi. „Mama, kodėl mūsų kieme nėra normalios vaikų žaidimo aikštelės? Visi vaikai turi kur žaisti, o mes ne!” Tada ji buvo septynių, bet jos akys degė tokia aistra, kokią retai matai net suaugusiuose. Ir žinote ką? Po kelių mėnesių tame kieme atsirado nauja aikštelė. Ne todėl, kad savivaldybė staiga prisiminė apie mus, o todėl, kad mano dukra su draugais parašė peticiją.
Peticija – tai ne tik dokumentas su parašais. Tai galinga priemonė, kuri moko vaikus, kad jų balsas svarbus, kad jie gali daryti įtaką, kad pilietiškumas – ne tik žodis iš vadovėlių. Kai vaikas supranta, jog gali pakeisti savo aplinką, jis auga kaip asmenybė, kuri nebijo imtis iniciatyvos ir kovoti už tai, kas svarbu.
Kas gi yra ta peticija ir kodėl ji tokia svarbi?
Paprasta kalba – peticija yra kreipimasis į tuos, kurie priima sprendimus. Tai gali būti mokyklos direktorius, miesto meras, net šalies prezidentas. Vaikai (ir suaugusieji) surinks parašus iš žmonių, kurie pritaria tam tikram reikalavimui ar prašymui, ir pateikia juos atsakingoms institucijoms.
Kodėl tai svarbu vaikams? Ogi todėl, kad gyvenime mes dažnai jaučiamės bejėgiai. Ypač vaikai. Jiems nuolat sakoma, ką daryti, kaip elgtis, kur eiti. Peticija suteikia galimybę pajusti, kad jie irgi gali ką nors pakeisti. Tai kaip supergebėjimas realiame gyvenime!
Mano sūnus praėjusiais metais su klasės draugais inicijavo peticiją dėl vegetariškų patiekalų mokyklos valgykloje. Ar jis vegetaras? Ne. Bet jo geriausia draugė yra, ir ji dažnai likdavo alkana, nes valgykloje nebuvo tinkamų patiekalų. Žinote, kas įvyko? Mokykla ne tik įvedė vegetariškus patiekalus, bet ir pakvietė vaikus dalyvauti sudarant meniu. Štai jums ir pilietiškumas praktikoje!
Nuo idėjos iki popieriaus lapo: kaip pradėti?
Pirmiausia reikia idėjos. Ir čia svarbu suprasti – ne bet kokios idėjos. Peticija turėtų būti apie kažką, kas tikrai svarbu jūsų vaikui. Galbūt tai problema, su kuria jis susiduria kasdien. Gal tai kažkas, ką jis mato ir kas jam kelia nerimą. Autentiškumas čia raktas į sėkmę.
Štai keletas klausimų, kurie padės vaikui suformuluoti savo idėją:
- Kas tavęs aplinkoje erzina ar liūdina?
- Ką norėtum pakeisti savo mokykloje, kieme, mieste?
- Ar yra žmonių, kuriems reikia pagalbos?
- Kokia problema kartojasi vėl ir vėl?
Kai idėja yra, reikia ją suformuluoti. Čia tėvai gali padėti, bet nesistenkite viską padaryti už vaiką. Leiskite jam pačiam rašyti, net jei tai nebus tobula. Peticijos tekstas turėtų būti aiškus ir trumpas. Vaikai turėtų sugebėti paaiškinti savo reikalavimą per minutę – jei to negali padaryti, tekstas per sudėtingas.
Pavyzdžiui, vietoj „Mes kreipiamės į gerbiamą savivaldybės administraciją su prašymu apsvarstyti galimybę įrengti papildomą infrastruktūrą…” geriau rašyti: „Prašome pastatyti naują suoliuką prie mokyklos, nes senosioms močiutėms sunku stovint laukti anūkų.”
Parašų medžioklė: kaip įtraukti kitus?
Dabar prasideda įdomiausia dalis – parašų rinkimas. Tai tikras nuotykis! Vaikai išmoksta bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, aiškinti savo poziciją, įtikinėti. Tai geriau nei bet koks komunikacijos kursas.
Tačiau čia reikia kelių taisyklių. Pirma, saugumas. Vaikai neturėtų vaikščioti vieni rinkti parašų. Geriausia tai daryti grupėmis su suaugusiųjų priežiūra. Antra, reikia išmokti priimti atsisakymą. Ne visi pasirašys, ir tai normalu. Kai kurie žmonės bus nemandagūs – ir tai irgi gyvenimo pamoka.
Kur rinkti parašus? Štai keletas vietų, kur tai daryti saugu ir efektyvu:
- Mokykloje per pertraukas (jei administracija leidžia)
- Kieme, kur žaidžia vaikai
- Prie parduotuvės (su leidimu)
- Internete – yra specialių platformų, tokių kaip Change.org
- Bendruomenės renginiuose
Vienas svarbus patarimas: paruoškite vaikams „elevator pitch” – trumpą, 30 sekundžių pristatymą. „Labas, aš Jurgis, man 10 metų. Renkame parašus, kad mūsų rajone atsirastų šuns vedžiojimo aikštelė. Ar galėtumėte pasirašyti?” Trumpai, aiškiai, su šypsena.
Kai peticija keliauja į tikrą pasaulį
Surinkote parašus – šimtą, du šimtus, o gal net tūkstantį! Dabar kas? Peticija turi pasiekti tuos žmones, kurie gali ką nors pakeisti. Ir čia prasideda tikroji pilietiškumo pamoka.
Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kam tiksliai kreiptis. Jei problema susijusi su mokykla – tai direktorius ar mokytojų taryba. Jei su rajonu – savivaldybės atstovas. Jei su nacionaliniu klausimu – ministerija ar net Seimas. Taip, vaikai gali kreiptis ir į Seimą! Tai ne fantastika, tai realybė.
Kai mano dukra su draugais kreipėsi dėl aikštelės, jie pirmiausia nuėjo į savivaldybę. Ir žinote ką? Juos priėmė! Ne iš karto, ne pirmą dieną, bet po kelių savaičių jie sėdėjo kabinete ir kalbėjosi su atsakingu žmogumi. Mano dukra vėliau sakė, kad tai buvo baisiau nei kontrolinis darbas, bet ir daug įdomiau.
Svarbu paruošti vaiką šiam susitikimui. Jis turėtų:
- Žinoti, ką sakyti – ne mintinai, bet suprasti esmę
- Turėti klausimų, kuriuos gali užduoti
- Būti pasirengęs atsakyti į klausimus
- Suprasti, kad atsakymas gali būti „ne” – ir tai ne pasaulio pabaiga
Kai ateina atsakymas (arba jo nėra)
Štai čia ir prasideda tikroji pilietiškumo pamoka. Kartais atsakymas būna teigiamas – ir tai nuostabu! Bet dažniau būna sudėtingiau. Galbūt pasakys „ne”. Galbūt pasakys „gal vėliau”. Galbūt apskritai neatsakys.
Ir žinote ką? Tai irgi vertinga patirtis. Gyvenime ne viskas vyksta taip, kaip norime. Bet tai nereiškia, kad reikia nustoti bandyti. Viena mama man pasakojo, kaip jos sūnus tris kartus teikė peticiją dėl dviračių tako. Pirmą kartą – atsakymo nesulaukė. Antrą kartą – atsakė, kad nėra lėšų. Trečią kartą – surinkę dar daugiau parašų ir gavę žiniasklaidos dėmesį – takas buvo pastatytas.
Ką daryti, jei atsakymas neigiamas? Štai keletas variantų:
- Paklausti, kodėl – galbūt yra objektyvių priežasčių
- Pasiūlyti alternatyvų – gal galima išspręsti problemą kitaip?
- Surinkti daugiau parašų ir bandyti dar kartą
- Kreiptis į žiniasklaidą – viešumas dažnai padeda
- Ieškoti sąjungininkų – gal yra organizacijų, kurios galėtų padėti?
Bet svarbiausia – nekaltinti vaiko, jei nepavyko. Pats bandymas jau yra pergalė. Jis išmoko formuluoti savo mintis, bendrauti su žmonėmis, organizuoti veiklą. Tai įgūdžiai, kurie pravers visą gyvenimą.
Peticijos istorijos, kurios įkvėpia
Noriu pasidalinti keliais realiais pavyzdžiais, kai vaikų peticijos tikrai pakeitė situaciją. Tai ne pasakos – tai tikros istorijos iš Lietuvos ir užsienio.
Vilniuje prieš kelerius metus grupė paauglių surengė peticiją dėl nemokamo viešojo transporto moksleiviams. Jie surinko per 5000 parašų! Ir nors ne viskas įvyko taip, kaip jie norėjo, savivaldybė įvedė nuolaidas tam tikriems maršrutams. Tai ne visiškas laimėjimas, bet vis tiek pažanga.
Kaune vaikai inicijavo peticiją dėl šiukšlių rūšiavimo konteinerių prie mokyklų. Jie ne tik surinko parašus, bet ir padarė prezentaciją, parodė, kiek šiukšlių mokykla išmeta per mėnesį, ir pasiūlė konkretų planą. Rezultatas? Dabar daugelyje Kauno mokyklų yra rūšiavimo konteineriai.
O užsienyje? Viena devynmetė mergaitė Anglijoje surengė peticiją, kad supermarketuose būtų mažiau plastiko pakuočių. Ji surinko per milijoną parašų! Didžiosios prekybos tinklai pradėjo keisti savo politiką. Ar ji viena pakeitė pasaulį? Ne. Bet ji prisidėjo prie pokyčio. Ir tai svarbu.
Kai peticija tampa gyvenimo pamoka
Žinote, kas labiausiai nustebino mane stebint savo vaikus ir jų draugus, kurie užsiima petcijomis? Ne tai, ar jie laimėjo, ar pralaimėjo. Ne tai, kiek parašų surinko. O tai, kaip jie pasikeitė.
Mano dukra, kuri anksčiau bijodavo prieiti prie nepažįstamo žmogaus, dabar drąsiai bendrauja su suaugusiais. Ji išmoko argumentuoti, įtikinėti, klausytis kitų nuomonės. Ji sužinojo, kaip veikia savivaldybė, kas priima sprendimus, kodėl kartais viskas vyksta taip lėtai.
Bet svarbiausia – ji suprato, kad jos balsas svarbus. Kad ji gali daryti įtaką. Kad pilietiškumas – tai ne pamoka iš vadovėlio, o realus dalykas, kuris veikia čia ir dabar.
Ir tai taikoma ne tik peticijoms. Vaikai, kurie išmoko kovoti už savo įsitikinimus, tampa aktyvesniais visuomenės nariais. Jie dalyvauja mokyklos tarybose, organizuoja renginius, savanoriauja. Jie auga kaip asmenybės, kurios nepasiduoda, kai susiduria su sunkumais.
Štai ko išmoksta vaikai per peticijų procesą:
- Kritinio mąstymo: kaip suformuluoti problemą, kaip rasti sprendimą
- Komunikacijos: kaip kalbėti su įvairiais žmonėmis, kaip įtikinėti
- Organizavimo: kaip suplanuoti veiklą, pasiskirstyti užduotis
- Atkaklumas: kaip nesustoti po nesėkmės, kaip bandyti iš naujo
- Empatijos: kaip suprasti kitų poreikius, kaip kovoti ne tik už save
- Pilietiškumo: kaip veikia demokratija, kaip galima daryti įtaką
Kai vaikai keičia ne tik pasaulį, bet ir save
Grįžkime prie to, nuo ko pradėjome. Mano dukros peticija dėl vaikų aikštelės. Taip, aikštelė buvo pastatyta. Bet žinote, kas buvo dar svarbiau? Kai ji praėjusią savaitę pamatė naujienose reportažą apie problemą rajone, ji pasakė: „Mama, o gal mes galėtume ką nors padaryti?”
Ne „o gal kas nors turėtų”, ne „kodėl niekas nieko nedaro”, o „mes galėtume”. Štai kas yra tikrasis peticijos rezultatas. Vaikas, kuris žino, kad gali keisti pasaulį.
Taigi, jei jūsų vaikas ateina su idėja – net jei ji atrodo beprotiška, net jei manote, kad nieko neišeis – palaikykite jį. Padėkite jam parašyti peticiją. Eikite kartu rinkti parašus. Stovėkite šalia, kai jis kalbės su pareigūnais. Nes tai ne tik apie aikštelę, dviračių taką ar vegetarišką maistą. Tai apie tai, kokiu žmogumi jūsų vaikas užaugs.
Pilietiškumas nėra kažkas, ko galima išmokti iš knygų. Tai praktika, patirtis, bandymai ir klaidos. Ir peticija – tai puiki vieta pradėti. Tai saugi erdvė, kur vaikas gali išbandyti savo jėgas, suprasti, kaip veikia visuomenė, pajusti savo galią.
Tad kai kitą kartą jūsų vaikas pasakys „tai nesąžininga” ar „kodėl taip yra”, nepasakykite „taip jau yra” ar „tu dar per mažas”. Pasakykite: „O ką mes galėtume su tuo padaryti?” Ir kas žino – galbūt po kelių mėnesių jūs kartu švęsite pergalę. O net jei ne – jūs tikrai švęsite tai, kad jūsų vaikas išdrįso bandyti. Ir tai jau yra didžiulė pergalė.
