Kas iš tiesų yra aikido – ne tai, ką matėte filmuose
Jei pirmą kartą išgirdote žodį „aikido” ir iškart prisiminėte veiksmo filmus su skraidančiais priešininkais ir dramatiškomis kovos scenomis – suprantame. Tačiau aikido yra kažkas visiškai kita. Tai japonų kovos menas, kurio esmė nėra nugalėti priešininką, o rasti harmoniją net ir konflikto metu. Skamba keistai? Tiesą sakant, būtent tai ir daro aikido tokį ypatingą – ir tokį tinkamą vaikams.
Aikido įkūrė Morihei Ueshiba XX amžiaus pirmoje pusėje. Šis japonų meistras, kurį mokiniai vadino tiesiog O-Sensei (Didysis Mokytojas), sukūrė kovos meną, paremtą filosofija, o ne jėga. Jis tikėjo, kad tikroji stiprybė kyla ne iš raumenų, o iš vidinės ramybės ir gebėjimo suprasti situaciją. Štai kodėl aikido yra vienas iš retų kovos menų, kuriame mažesnis ir silpnesnis žmogus gali sėkmingai apsiginti nuo didesnio – ne per jėgą, o per išmintį ir techniką.
Tėvams, kurie galvoja apie kovos menus savo vaikams, aikido dažnai nėra pirmas pasirinkimas. Karatė, dziudo, taekwondo – šie pavadinimai skamba žinomiau. Tačiau tie, kurie leidžia savo vaikus į aikido, dažnai sako tą patį: po kelių mėnesių jų vaikas pasikeitė. Ne tik fiziškai – jis tapo ramesnis, labiau susivaldantis, labiau empatiška asmenybė. Ir tai nėra atsitiktinumas.
Dvasinė aikido pusė – ko mokyklose neišmokys
Aikido filosofija remiasi trimis japoniškomis sąvokomis, kurios iš pradžių gali atrodyti sudėtingos, bet vaikams jas galima paaiškinti labai paprastai. Pirmoji – „ai”, reiškianti harmoniją ir susijungimą. Antroji – „ki”, tai vidinė energija arba gyvybinė jėga, kurią kiekvienas žmogus turi savyje. Trečioji – „do”, reiškianti kelią arba gyvenimo būdą. Sudėję viską kartu gauname: „harmonijos energijos kelias”. Gražu, tiesa?
Bet ką tai reiškia praktiškai, kai kalbame apie vaikus? Aikido moko, kad konfliktas nėra problema, kurią reikia išspręsti smūgiu. Vietoj to, vaikai mokosi skaityti situaciją – suprasti, kodėl kitas žmogus elgiasi agresyviai, ir rasti būdą, kaip nukreipti tą agresiją nekenkiant nei sau, nei kitam. Tai yra emocinio intelekto ugdymas per fizinę praktiką.
Treniruotėse vaikai mokosi kažko, ko daugelis suaugusiųjų dar neišmoko: kad jų reakcija į situaciją yra jų pačių pasirinkimas. Kai kas nors stumia – galima stumti atgal, galima pabėgti, arba galima švelniai nukreipti tą jėgą ir išlaikyti pusiausvyrą. Aikido moko trečiojo kelio. Ir tai, tikite ar ne, yra įgūdis, kuris praverčia ne tik mokyklos kieme, bet ir visą gyvenimą.
Ki – vaiko vidinė jėga, kurią reikia atrasti
Viena iš įdomiausių aikido koncepcijų, kurią vaikai labai greitai „sugauna”, yra ki. Japonijoje ir Kinijoje (kur ji vadinama „qi” arba „chi”) ši sąvoka egzistuoja tūkstančius metų. Šiuolaikine kalba galėtume ją apibūdinti kaip vidinę energiją, koncentraciją ir gebėjimą būti visiškai čia ir dabar.
Aikido treniruotėse vaikai mokosi pajusti savo ki per kvėpavimo pratimus, meditaciją ir specialius judesius. Tai nėra mistika – tai labai praktiškas dalykas. Vaikas, kuris moka susikoncentruoti, kuris geba suvaldyti savo kvėpavimą ir mintis, yra vaikas, kuris geriau mokosi, geriau sprendžia konfliktus ir geriau susitvarko su stresu.
Praktinis patarimas tėvams: paklauskite savo vaiko po pirmų kelių treniruočių, kaip jis jaučiasi. Dažnai vaikai sako, kad jaučiasi „lengviau” arba „ramiau”. Tai ir yra ki – ne koks nors mistinis dalykas, o tiesiog gebėjimas būti harmonijoje su savimi. Ir jei norite padėti vaikui praktikuoti tai namuose, galite pradėti nuo paprasčiausio dalyko: prieš miegą kartu pasėdėkite tyliai tris minutes ir tiesiog kvėpuokite. Tai skamba per paprasta, bet veikia.
Kaip atrodo aikido treniruotė vaikams – iš vidaus
Daugelis tėvų, pirmą kartą atvedę vaiką į aikido treniruotę, stebisi, kaip ji atrodo. Nėra riksmų, nėra varžybinio spaudimo, nėra situacijų, kai vienas vaikas laimi, o kitas pralaimi. Aikido neturi varžybų – ir tai yra sąmoninga filosofinė pozicija, o ne trūkumas.
Tipinė vaikų treniruotė prasideda nuo ritualinio nusilenkimo (rei) – tai pagarbos gestas visiems esantiems salėje. Tada seka apšilimas, kuris dažnai apima žaidimus, nes geras sensei (mokytojas) žino, kad vaikai mokosi per žaidimą. Po to – technikų mokymasis poromis. Ir čia atsiranda kažkas labai svarbaus: aikido visada praktikuojamas su partneriu, ne prieš jį. Tai moko bendradarbiavimo, pasitikėjimo ir atsakomybės už kitą žmogų.
Treniruotė baigiasi taip pat, kaip prasidėjo – nusilenkimu ir trumpa meditacija. Šis ritualas nėra tuščias formalumas. Jis moko vaikus, kad kiekvienas veiksmas turi pradžią ir pabaigą, kad svarbu būti dėkingam už galimybę mokytis ir kad pagarba kitiems yra ne silpnybė, o stiprybė.
Štai keletas dalykų, kuriuos vaikai išmoksta per pirmus kelis mėnesius:
- Kaip saugiai kristi (ukemi) – tai ne tik fizinis įgūdis, bet ir gebėjimas priimti nesėkmę be skausmo
- Kaip stovėti ir judėti taip, kad išlaikytum pusiausvyrą bet kokioje situacijoje
- Kaip kvėpuoti, kai esi įsitempęs ar išsigandęs
- Kaip bendrauti su partneriu be žodžių – per kūno kalbą ir judesį
- Kaip gerbti erdvę ir kūną – savo ir kito
Aikido ir emocijų valdymas – ryšys, kuris keičia vaikus
Vienas iš dažniausių klausimų, kuriuos tėvai užduoda prieš leisdami vaiką į kovos menus: „O ar jis po to netaps agresyvesnis?” Kalbant apie aikido – atsakymas yra priešingas. Tyrimai ir praktikų patirtis rodo, kad aikido vaikus daro ramesniais, ne agresyvesniais.
Kodėl taip yra? Nes aikido filosofija tiesiogiai moko, kad agresija yra silpnybė, o ne stiprybė. Vaikas, kuris supranta, kad galima apsiginti nenaudojant smurto, vaikas, kuris išmoksta nukreipti agresiją, o ne ją atspindėti – tas vaikas nebeturi poreikio įrodinėti save per jėgą.
Be to, aikido treniruotės yra natūrali streso išleidimo vieta. Vaikai šiandien gyvena labai intensyviai – mokykla, namų darbai, būreliai, socialiniai tinklai. Visa tai kaupia įtampą. Aikido treniruotė leidžia tą įtampą išleisti fiziškai, bet tuo pačiu metu moko, kaip su ja susidoroti protingai. Tai yra dviguba nauda.
Praktinis patarimas: jei jūsų vaikas turi problemų su pykčio valdymu arba greitai reaguoja impulsyviai, pasikalbėkite su aikido mokytoju apie tai. Geri sensei žino, kaip dirbti su tokiais vaikais, ir dažnai aikido tampa tikru lūžio tašku jų elgesyje. Ne per vieną dieną, bet per kelis mėnesius – tikrai.
Sensei vaidmuo – ne tik mokytojas, bet ir pavyzdys
Aikido kultūroje mokytojas ir mokinys turi ypatingą ryšį. Sensei nėra tiesiog instruktorius, kuris parodo techniką ir tikrina, ar teisingai atlikta. Sensei yra gyvenimo kelio vedlys – žmogus, kuris savo elgesiu, požiūriu ir vertybėmis rodo, ką reiškia gyventi aikido dvasia.
Tai labai svarbu tėvams, renkantis aikido klubą. Prieš užrašydami vaiką, ateikite į treniruotę ir stebėkite. Atkreipkite dėmesį ne tik į tai, kaip sensei moko technikas, bet ir į tai, kaip jis bendrauja su vaikais. Ar jis kantriai aiškina? Ar jis pats elgiasi pagarbiai? Ar jis švenčia kiekvieno vaiko progresą, o ne tik geriausių? Ar jis moka paaiškinti, kodėl daroma tai, kas daroma – ne tik kaip?
Geras aikido mokytojas žino, kad jo darbas yra ne išugdyti čempioną (nes aikido neturi čempionatų), o padėti kiekvienam vaikui atrasti savo vidinę stiprybę. Tai reikalauja kantrybės, empatijos ir tikro supratimo apie tai, ką aikido iš tiesų yra.
Keli klausimai, kuriuos verta užduoti potencialiam sensei:
- Kaip jūs dirbate su vaikais, kurie turi sunkumų su koncentracija?
- Kaip aikido filosofija integruojama į vaikų treniruotes?
- Kaip jūs reaguojate, kai vaikas nenori mokytis arba yra nusivylęs?
- Ar galiu stebėti treniruotę prieš užrašydamas vaiką?
Nuo tatami iki namų – kaip aikido principai veikia kasdieniame gyvenime
Vienas iš gražiausių dalykų aikido yra tai, kad jo principai nelieka treniruočių salėje. Vaikai, kurie praktikuoja aikido, pradeda taikyti jo filosofiją ir kasdieniniame gyvenime – dažnai net nesąmoningai.
Pavyzdžiui, vaikas, kuris mokosi nukreipti fizinę agresiją treniruotėje, pradeda tą patį daryti ir žodiniuose konfliktuose. Vietoj to, kad reaguotų į provokaciją tuo pačiu – jis išmoksta „nukreipti” situaciją, rasti kitą kelią. Tai yra aikido principas, pritaikytas mokyklos kieme.
Arba kitas pavyzdys: vaikas, kuris mokosi saugiai kristi (ukemi), išmoksta, kad nesėkmė nėra katastrofa. Galima nukristi ir vėl atsistoti. Tai yra atsparumo ugdymas per fizinę patirtį – ir tai veikia daug geriau nei bet koks motyvacinis pokalbis.
Tėvai gali padėti šiam procesui namuose keliais paprastais būdais:
- Paklauskite vaiko po treniruotės, ko jis šiandien išmoko – ne tik techniškai, bet ir apie save
- Kai kyla konfliktas namuose, priminkite aikido principą: „Kaip galėtum nukreipti šią situaciją?”
- Rodykite pagarbą ir ramybę savo elgesyje – vaikai mokosi iš to, ką mato, ne tik iš to, ką girdi
- Leiskite vaikui papasakoti apie aikido filosofiją – kai vaikas moko kitus, jis pats geriau supranta
Kelias, kuris niekada nesibaigia – ir tai yra geriausia dalis
Aikido neturi galutinio tikslo. Nėra tokio dalyko kaip „aš išmokau aikido”. Net didžiausi meistrai, turintys dešimtis metų patirties, sako, kad vis dar mokosi. Ir tai nėra silpnybė – tai yra viena giliausių aikido pamokų: kelias yra svarbesnis nei tikslas.
Vaikams tai yra nuostabi žinia. Nėra spaudimo būti geriausiam. Nėra baimės pralaimėti. Yra tik nuolatinis augimas, nuolatinis atradimas ir nuolatinis mokymasis – apie aikido, apie save ir apie pasaulį.
Juodasis diržas aikido nėra pabaiga – tai tik naujos kelionės pradžia. Ir ši filosofija, kad kiekvienas pasiekimas yra tik naujo mokymosi pradžia, yra kažkas, ko vaikai mokosi ne tik tatami, bet ir gyvenime. Vaikas, kuris supranta, kad mokymasis niekada nesibaigia, yra vaikas, kuris niekada nenustos augti.
Jei jūsų vaikas dar niekada nebandė aikido – galbūt laikas tai pakeisti. Ne todėl, kad reikia išmokti apsiginti (nors tai irgi praverčia). Ne todėl, kad tai madinga ar prestižiška. O todėl, kad aikido gali padovanoti jūsų vaikui kažką, ko negausite jokiame vadovėlyje: gebėjimą gyventi harmonijoje – su savimi, su kitais ir su pasauliu aplink. Ir tai, tiesą sakant, yra pats svarbiausias dalykas, kurį galime išmokyti savo vaikus.
