Jojimas vaikams: terapija ar rimta sporto šaka

Kai vaikas pirmą kartą užsėda ant žirgo

Prisimenu, kaip viena mama papasakojo apie savo septynerių metų dukros veidą tą akimirką, kai mergaitė pirmą kartą atsisėdo ant žirgo. Ne baimė, ne nerimas – tiesiog kažkoks tylus, giliai viduje gimstantis džiaugsmas. Toks, kurio nei planšetė, nei žaislai nesuteikia. Jojimas vaikams – tai kažkas daugiau nei paprastas hobis ar sportas. Tai ryšys su gyvūnu, su gamta, su savimi pačiu.

Tačiau tėvai dažnai stovi kryžkelėje: ar jojimas – tai terapinė veikla, padedanti vaikui vystytis, ar tai rimta sporto šaka, reikalaujanti disciplinos, laiko ir nemažų investicijų? Atsakymas, kaip dažnai nutinka, yra ir viena, ir kita – priklausomai nuo to, ko ieško jūsų šeima.

Hipoterapija – kai žirgas tampa gydytoju

Hipoterapija – tai ne tik gražus žodis iš medicinos žodyno. Tai tikras, moksliškai pagrįstas gydymo metodas, kuriame žirgo judėjimas naudojamas kaip terapinė priemonė. Žirgo žingsnis yra unikalus tuo, kad jo biomechanika labai panaši į žmogaus eisenos biomechaniką. Kai vaikas sėdi ant žirgo, jo kūnas gauna apie 90–110 impulsų per minutę – tiek, kiek gauname eidami pėsčiomis. Tai skatina raumenų darbą, pusiausvyrą ir koordinaciją.

Hipoterapija ypač naudinga vaikams, turintiems:

• Cerebrinį paralyžių
• Autizmo spektro sutrikimų
• Dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sutrikimą (ADHD)
• Jutimo integracijos problemų
• Raumenų tonuso sutrikimų
• Emocinių ir elgesio sunkumų

Labai svarbu suprasti skirtumą: hipoterapijoje žirgas naudojamas kaip terapinis įrankis, o seansus veda specialiai apmokytas terapeutas – dažniausiai fizioterapeutas, ergoterapeutas ar logopedas. Tai nėra jojimo pamoka. Vaikas gali sėdėti ant žirgo įvairiai – veidu į priekį, atgal, šonu – priklausomai nuo terapinių tikslų. Tuo tarpu gydomasis jojimas (therapeutic riding) jau apima ir jojimo įgūdžių mokymą, tačiau taip pat yra orientuotas į specialiuosius poreikius turinčius vaikus.

Praktinis patarimas tėvams: Jei svarstote hipoterapiją savo vaikui, pirmiausia pasitarkite su vaiko gydytoju ar specialistu. Ieškokite sertifikuotų hipoterapeutų – Lietuvoje ši sritis pamažu plečiasi, tačiau specialistų dar nėra daug. Paprašykite pamatyti specialisto kvalifikacijos dokumentus ir paklauskite apie jų patirtį su vaikais, turinčiais panašių sunkumų kaip jūsų vaikas.

Ką jojimas duoda sveikiems vaikams – ir kodėl tai daugiau nei sportas

Net jei jūsų vaikas neturi jokių specialiųjų poreikių, jojimas jam gali duoti neįtikėtinai daug. Ir čia kalbame ne tik apie fizinę naudą, nors jos tikrai netrūksta.

Fiziškai jojimas lavina:

• Pusiausvyrą ir koordinaciją – vaikas nuolat turi prisitaikyti prie žirgo judėjimo
• Stuburo ir pilvo raumenis – taisyklinga jojimo laikysena reikalauja aktyvaus raumens darbo
• Kojų ir šlaunų raumenis – ypač trote ir šuoliais
• Propriocepciją – kūno padėties jautimą erdvėje

Tačiau tai, ką jojimas daro vaiko psichikai ir charakteriui, yra dar įdomiau. Žirgas yra gyvūnas, kuris nemeluoja. Jis reaguoja į jojiko emocinę būseną, kūno kalbą, kvėpavimą. Jei vaikas ateina pas žirgą susijaudinęs, piktas ar išsiblaškęs – žirgas tai pajus ir elgsis atitinkamai. Tai moko vaikus emocinio sąmoningumo geriau nei bet kokia paskaita.

Vaikai, kurie joja, dažnai tampa atsakingesni. Žirgo priežiūra – šėrimas, valymas, pastogės tvarkymas – moko rūpestingumo ir atsakomybės. Kai vaikas supranta, kad nuo jo veiksmų priklauso kito gyvo sutvėrimo gerovė, tai keičia jo požiūrį į pasaulį.

Taip pat labai svarbus pasitikėjimo savimi aspektas. Žirgas – tai didelis, galingas gyvūnas. Kai vaikas išmoksta jį valdyti, kai pirmą kartą eina trotu ar šuoliuoja, tas pasiekimo jausmas yra nepaprastai stiprus. Tokio tipo sėkmė formuoja gilų vidinį pasitikėjimą – ne tą, kurį duoda pagyrimai, o tą, kurį vaikas užsidirba pats.

Nuo kada galima pradėti ir kaip pasirinkti tinkamą mokyklą

Vienas dažniausių tėvų klausimų: nuo kokio amžiaus vaikas gali pradėti joti? Bendras atsakymas – nuo 3–4 metų galima pradėti su vedamu žirgu (lonžu ar vedant žirgą), o savarankiškesnis jojimas rekomenduojamas nuo 5–6 metų. Tačiau kiekvienas vaikas yra skirtingas – svarbu atsižvelgti į jo fizinį išsivystymą, emocines brandą ir, žinoma, norą.

Renkantis jojimo mokyklą ar klubą, atkreipkite dėmesį į šiuos dalykus:

• Instruktoriaus kvalifikacija. Ar instruktorius turi oficialų sertifikatą? Ar turi patirties dirbant su vaikais? Paklauskite drąsiai – geras instruktorius džiaugsis tokiais klausimais.
• Žirgų charakteris. Vaikams skirti žirgai turi būti ramūs, patyrę, gerai apmokyti. Paklauskite, kokie žirgai naudojami pradedantiesiems.
• Saugos priemonės. Ar visi vaikai privalo dėvėti šalmus? Ar šalmai tinkamo dydžio ir sertifikuoti? Ar naudojamos liemenės?
• Grupių dydis. Mažesnės grupės – geriau, ypač pradedantiesiems. Idealiai – ne daugiau kaip 4–6 vaikai vienam instruktoriui.
• Aplinka. Ar stabulas švarus ir tvarkingas? Ar žirgai atrodo sveiki ir gerai prižiūrėti? Kaip žirgai elgiasi su žmonėmis?

Prieš priimdami galutinį sprendimą, paprašykite leisti atvesti vaiką pažiūrėti pamokos. Stebėkite, kaip instruktorius bendrauja su vaikais – ar jis kantriai aiškina, ar skatina, ar reaguoja į vaiko baimes? Tai daug pasako apie mokyklos kultūrą.

Jojimas kaip rimta sporto šaka – kai hobis virsta aistra

Jei jūsų vaikas pradeda joti ir po kelių mėnesių vis dar kalbate apie žirgus prie pietų stalo, jei jis prašo važiuoti į stabulus ne tik per pamokas, jei pradeda domėtis varžybomis – galbūt jojimas jam tampa kažkuo daugiau nei laisvalaikio veikla.

Jojimas kaip sportas apima kelias disciplinas:

• Dresūra – tai tarsi šokis su žirgu. Jojimas tiksliai apibrėžtais judesiais, harmonija tarp jojiko ir žirgo. Reikalauja didžiulės kantrybės ir subtilaus jautimo.
• Šuoliai per kliūtis – greičiausiai populiariausia disciplina tarp jaunų jojimininkų. Adrenalinas, tikslumas, drąsa.
• Trikovė – jojimas per natūralias ir dirbtines kliūtis lauke. Labai populiaru Europoje, reikalauja ir fizinio, ir psichologinio pasirengimo.
• Vaulting – akrobatika ant judančio žirgo. Puikiai tinka vaikams, kurie mėgsta gimnastiką.
• Reining – vakarietiško stiliaus jojimas, panašus į dresūrą, bet su kitokia estetika ir technikomis.

Jei vaikas rimtai domisi varžybomis, reikia būti pasiruošus tam, kad tai – rimtas įsipareigojimas. Varžybinis jojimas reikalauja reguliarių treniruočių (dažnai 3–5 kartus per savaitę), žirgo (arba nuomos), įrangos, dalyvavimo varžybose. Tai nėra pigus sportas – ir tėvai turi tai suprasti nuo pat pradžių.

Svarbus patarimas: Neskubėkite. Leiskite vaikui pirmiausia tiesiog mėgautis jojimu. Vaikai, kuriuos per anksti spaudžia varžybos ir rezultatai, dažnai praranda meilę sportui. Geras instruktorius pats pastebės, kada vaikas yra pasiruošęs žengti kitą žingsnį.

Baimė – normali dalis kelio

Kalbant apie jojimą, negalima apeiti temos, apie kurią daugelis tėvų galvoja, bet ne visi drįsta klausti: o kas, jei vaikas bijosi? O kas, jei nukris?

Pirmiausia – baimė yra normali. Net patyrę jojiminikai jaučia pagarbią baimę žirgui. Tai sveika. Žirgas yra didelis gyvūnas, turintis savo valią, ir vaikas, kuris tai supranta, yra saugesnis nei tas, kuris elgiasi neatsargiai.

Nukrytimas taip pat yra jojimo dalis. Statistiškai, kiekvienas jojimikas anksčiau ar vėliau nukrenta. Geri instruktoriai tai žino ir moko vaikus, kaip kristi taisyklingai, kaip elgtis po kritimo. Svarbiausia – kaip vaikas reaguoja po kritimo. Ar jis atsikelia ir grįžta ant žirgo? Tai formuoja charakterį.

Ką daryti, jei vaikas labai bijo:

• Nespausti ir neversti. Prievarta čia nepadės – tik sukurs trauminę patirtį.
• Leisti vaikui pirmiausia tiesiog būti šalia žirgo – maitinti, šukuoti, liesti.
• Pasirinkti ypač ramų, patikimą žirgą pradžiai.
• Kalbėti apie baimę atvirai – papasakoti savo baimes, parodyti, kad baimė nėra gėda.
• Pasitarti su instruktoriumi – geras specialistas turi patirties dirbant su baimingais vaikais.

Kartais baimė praeina savaime – tiesiog reikia laiko ir tinkamos aplinkos. Kartais vaikas tiesiog nėra pasiruošęs – ir tai irgi gerai. Geriau palaukti, nei sukurti neigiamą asociaciją su žirgais visam gyvenimui.

Kiek tai kainuoja ir ar galima rasti prieinamų variantų

Kalbėkime atvirai – jojimas nėra pigiausias hobis. Tačiau tai nereiškia, kad jis prieinamas tik turtingoms šeimoms. Pažiūrėkime į realius skaičius ir galimybes.

Vidutinė jojimo pamokos kaina Lietuvoje svyruoja nuo 15 iki 40 eurų už 45–60 minučių pamoką, priklausomai nuo regiono ir mokyklos lygio. Vilniuje ir didžiuosiuose miestuose – brangiau, rajonuose – pigiau.

Papildomos išlaidos, apie kurias reikia galvoti:

• Šalmas – būtinas. Kainuoja nuo 30 iki 150 eurų. Nepirkite naudoto šalmo – negalite žinoti, ar jis nebuvo pažeistas per kritimą.
• Batai – reikia batų su nedideliu kulnu, kad koja neslystu per balnakilpę. Pradžiai tinka ir paprasti auliniai batai.
• Kelnės – specialios jojimo kelnės su sustiprintu kelių ir šlaunų vidumi. Pradžiai galima apsieiti ir be jų.
• Liemenė – rekomenduojama, ypač aktyviau jojantiems vaikams.

Kaip sutaupyti:

• Ieškokite grupinių pamokų – jos pigesnės nei individualios, o pradedantiesiems dažnai net geriau, nes vaikas mato, kaip mokosi kiti.
• Pasiūlykite pagalbą stabule – kai kurios mokyklos siūlo nuolaidą mainais už pagalbą prižiūrint žirgus.
• Ieškokite savivaldybių remiamų programų – kai kuriuose miestuose veikia subsidijuojamos jojimo programos vaikams.
• Pirkite įrangą naudotą – išskyrus šalmą, kita įranga gali būti naudota.
• Pradėkite nuo vienos pamokos per savaitę ir žiūrėkite, ar vaikui patinka, prieš investuodami daugiau.

Žirgai keičia vaikus – ir tai nėra perdėta

Grįžkime prie tos mamos ir jos dukros. Po metų jojimo mergaitė, kuri anksčiau buvo labai uždara, pradėjo lengviau bendrauti su bendraamžiais. Ji tapo atsakingesnė namuose. Mama sako, kad dukra pati prašo eiti padėti namuose, nes „žirgai taip pat turi būti prižiūrimi, ir aš turiu padėti”.

Tai nėra atsitiktinumas. Žirgai turi kažką, ko negali duoti nei sporto salė, nei baseinas, nei net kiti gyvūnai. Jie yra dideli – ir tai svarbu. Kai vaikas išmoksta bendrauti su tokiu gyvūnu, kai supranta, kad dydis nereiškia grėsmės, kai pajunta tą tylų ryšį tarp jojiko ir žirgo – kažkas viduje pasikeičia.

Tad ar jojimas yra terapija, ar sportas? Galbūt teisingesnis klausimas yra: ko jums reikia? Jei jūsų vaikui reikia terapinės pagalbos – hipoterapija gali būti nuostabi priemonė, tačiau ji turi būti profesionaliai vedama ir derinama su kitomis intervencijomis. Jei jūsų vaikas tiesiog nori kažko naujo, įdomaus, kažko, kas suteiktų jam tikrų iššūkių ir tikrų pergalių – jojimas gali tapti vienu geriausių dalykų, kuriuos jam kada nors pasiūlysite.

Ir jei po pirmosios pamokos vaikas grįžta namo su tuo ypatingu žvilgsniu – tuo, kuriame matyti kažkas naujo, kažkas savo – tikriausiai žinosite, kad pasirinkote teisingai.