Kas ta petankė ir kodėl ji tokia ypatinga?
Jei kada nors buvote Prancūzijoje arba tiesiog žiūrėjote prancūziškus filmus, tikriausiai matėte tokį vaizdą: grupelė žmonių stovi ant žvyruoto keliuko, rankose laiko metalines rutuliukus ir labai rimtai kažką aptarinėja. Tai ir yra petankė – žaidimas, kuris Prancūzijoje yra beveik toks pat svarbus kaip bagetai ir vynas. Tik skirtingai nuo vyno, šis žaidimas tikrai tinka ir vaikams!
Petankė (prancūziškai pétanque) atsirado pietų Prancūzijoje, Provanse, maždaug XX amžiaus pradžioje. Legenda pasakoja, kad žaidimas buvo pritaikytas žmogui, kuris dėl ligos negalėjo vaikščioti – taip atsirado versija, kur žaidėjas stovi vietoje, o ne bėgioja. Šiandien petankė žaidžiama visame pasaulyje, o tarptautinė federacija turi daugiau nei 600 000 registruotų žaidėjų. Bet svarbiausia – ji puikiai tinka šeimoms, nes čia nereikia nei greičio, nei ypatingo fizinio pasirengimo. Reikia tik šiek tiek strateginio mąstymo ir gero ūpo.
Žaidimo taisyklės – paprasčiau nei atrodo
Daugelis tėvų, išgirdę žodį „taisyklės”, iškart įsivaizduoja storą knygelę su smulkiu šriftu. Petankės atveju viskas kur kas draugiškiau. Pagrindą galima paaiškinti per penkias minutes, o vaikai dažniausiai supranta iš karto – ypač tie, kuriems apie 6–7 metus.
Taigi, kaip žaidžiama:
- Cochonnet (tariama „košonė”) – tai mažas medinis kamuoliukas, dar vadinamas „kiaulyte” arba tiesiog tikslu. Jis išmetamas į žaidimo lauką ir tampa tašku, prie kurio visi stengiasi priartėti.
- Kiekvienas žaidėjas turi 2–3 metalines rutulius (priklausomai nuo žaidėjų skaičiaus). Žaidžiant dviese ar trise – po 3 rutulius, žaidžiant komandomis po du žmones – po 3 rutulius kiekvienam, komandomis po tris – po 2.
- Žaidėjai paeiliui meta savo rutulius, stengdamiesi priartėti prie cochonneto arba išmušti priešininko rutulius toliau.
- Raundas baigiasi, kai visi rutuliai išmesti. Taškus gauna ta komanda, kurios rutuliai yra arčiausiai cochonneto.
- Žaidimas trunka iki 13 taškų.
Svarbu žinoti vieną taisyklę, kuri vaikams labai patinka: kai meti rutulį, abi kojos turi stovėti ant žemės ir nepalikti apskritimo, kuriame stovi. Tai reiškia, kad net ir labai susijaudinęs vaikas negali nubėgti paskui rutulį – reikia palaukti ir stebėti. Tokia maža taisyklė moko kantrybės geriau nei bet koks pamokslas.
Ko reikia norint pradėti – įranga ir vieta
Vienas geriausių dalykų petankėje – ji nereikalauja didelių investicijų. Žinoma, galima nusipirkti profesionalius rutulius iš specialaus plieno, bet šeimyniniam žaidimui to tikrai nereikia. Pradedantiesiems ir vaikams puikiai tiks plastikiniai arba pigesnio metalo rinkiniai, kuriuos galima rasti sporto parduotuvėse ar net internete už 15–30 eurų.
Ką pirkti:
- Pradedantiesiems rekomenduojamas rinkinys su 6 rutuliais (3 vienos spalvos, 3 kitos) ir vienu cochonnetu. Tokio pakanka dviem žaidėjams arba dviem komandom po vieną žmogų.
- Jei šeimoje daugiau žaidėjų, geriau rinktis 8 arba 12 rutulių rinkinį.
- Vaikams iki 10 metų geriau tinka lengvesni, mažesnio skersmens rutuliai – apie 65–70 mm ir 600–700 gramų svorio. Suaugusiems standartinis dydis – 70,5–80 mm.
Kur žaisti: Tradiciškai petankė žaidžiama ant žvyro arba smėlio. Bet iš tikrųjų ji tinka beveik bet kur – ant žolės, purvo, netgi paplūdimyje. Svarbu, kad paviršius nebūtų per daug lygus (tada rutuliai riedėtų be sustojimo) ir per daug nelygus (tada niekas negalėtų nuspėti, kur rutulys nurieda). Miestų parkai su žvyruotais takais – ideali vieta. Taip pat daugelis Lietuvos miestų jau turi specialias petankės aikšteles – verta paieškoti savo rajone.
Petankė su vaikais: kaip pritaikyti žaidimą pagal amžių
Vienas iš petankės privalumų – ji lanksti. Tą pačią žaidimo esmę galima pritaikyti ir 5-mečiui, ir 15-mečiui, ir seneliui. Tereikia šiek tiek pagalvoti, kaip pakeisti taisykles, kad visiems būtų smagu.
Mažiesiems (4–6 metai): Šiame amžiuje svarbiausia ne laimėjimas, o pats procesas. Leiskite vaikui mesti iš bet kokio atstumo, neskaičiuokite taškų arba skaičiuokite labai paprastai – kas arčiau, tas laimi. Galite paversti žaidimą paieška: „Pažiūrėk, kuris rutulys arčiausiai mažojo kamuoliuko?” Vaikas mokosi stebėti, lyginti atstumus, suprasti erdvę.
Mokyklinio amžiaus vaikams (7–12 metų): Šiame amžiuje jau galima žaisti pagal tikras taisykles, tik galbūt sutrumpinti žaidimą iki 7 taškų vietoj 13. Vaikai šiame amžiuje labai mėgsta strategiją – paaiškinkite, kad yra du pagrindiniai metimo būdai: pointer (riedinti rutulį prie tikslo) ir tirer (mesti stipriai, kad išmuštų priešininko rutulį). Leiskite jiems eksperimentuoti ir atrasti, kas jiems geriau sekasi.
Paaugliams (13+ metų): Čia jau galima žaisti visiškai pagal taisykles ir net šiek tiek pasigilinti į techniką. Paaugliai dažnai mėgsta iššūkius, tad galite pasiūlyti tvarkaraštį – kas savaitę žaidžiate mini turnyrą šeimoje. Kas laimi, tas pasirenka, ką veiksite kitą savaitgalį. Tokia maža motyvacija stebuklus daro.
Kodėl petankė naudinga vaikų vystymuisi
Čia galėtume rašyti labai moksliškai apie motorikos lavinimą ir kognityvinį vystymąsi, bet pabandykime paprasčiau. Petankė vaikams duoda keletą dalykų, kurių šiuolaikiniame ekranų pasaulyje labai trūksta.
Kantrybė ir laukimas. Žaidimas moko laukti savo eilės, stebėti, ką daro kiti, ir neimpulsyviai veikti. Tai galbūt skamba kaip smulkmena, bet vaikams, pripratusiems prie greito skaitmeninio atsakymo, tai tikras iššūkis.
Erdvinis mąstymas. Kiek toli tas cochonnetas? Ar mano rutulys arčiau nei priešininko? Kur geriau mesti, kad išmuščiau tą rutulį? Visi šie klausimai lavina gebėjimą vertinti atstumus ir mąstyti erdviškai – įgūdžius, kurie praverčia matematikoje ir geometrijoje.
Pralaimėjimo kultūra. Petankėje labai lengva pralaimėti – vienas gerai mestas priešininko rutulys gali viską apversti. Tai puiki proga kalbėti apie tai, kaip elgtis pralaimėjus, kaip džiaugtis kito laimėjimu ir kaip toliau stengtis. Geriau išmokti šias pamokas žaidžiant su tėvais nei vėliau gyvenime.
Socialiniai įgūdžiai. Petankė – komandinis žaidimas. Net jei žaidžiate du prieš du, reikia tartis su partneriu, kalbėti apie strategiją, padrąsinti vienas kitą. Tai natūraliai ugdo bendravimo įgūdžius.
Fizinis aktyvumas be spaudimo. Ne visi vaikai mėgsta sporto varžybas, kur reikia bėgti greičiausiai arba mušti stipriausiai. Petankė leidžia judėti lauke, bet be intensyvaus fizinio krūvio. Tai ypač gerai vaikams, kurie vengia tradicinių sporto šakų.
Petankė kaip šeimos tradicija: kaip įpinti į kasdienybę
Vienas dalykas – nusipirkti rutulius ir kartą pažaisti. Visai kitas – padaryti petankę šeimos tradicija, prie kurios vaikai grįžta vėl ir vėl. Štai keletas idėjų, kaip tai padaryti.
Savaitgalio ritualas. Pasirinkite vieną savaitgalio dieną – tarkime, sekmadienio rytą arba šeštadienio popietę – ir padarykite petankę fiksuota veikla. Nereikia žaisti valandų valandas. Net 30–45 minutės parke prieš pietus gali tapti kažkuo, ko vaikai laukia visą savaitę.
Šeimos čempionatas. Sukurkite paprastą lentelę (galima tiesiog ant lapo ant šaldytuvo) ir žymėkite, kas laimėjo kiekvieną žaidimą. Sezono pabaigoje (tarkime, vasaros pabaigoje) nugalėtojas gauna simbolinį prizą – galbūt pasirenka restoraną vakarienei arba filmą vakarui. Vaikai tokius dalykus labai myli.
Svečiai ir draugai. Pakvieskite kitus šeimos draugus arba kaimynus. Petankė labai gerai veikia kaip socialinis katalizatorius – žmonės natūraliai pradeda kalbėtis, juoktis, diskutuoti apie metimus. Vaikams tai puiku, nes jie žaidžia kartu su kitų šeimų vaikais.
Atostogų petankė. Jei vykstate į kaimo sodybą, paplūdimį ar kempingą – pasiimkite rutulius. Petankės rinkinys yra kompaktiškas ir lengvas, tilps bet kokiame bagaže. Ir garantuojame – bent vienas kitas šeimos ar draugų žmogus norės prisijungti.
Dažniausios klaidos ir kaip jų išvengti
Pradedant žaisti petankę su vaikais, dažnai pasitaiko keletas tipinių klaidų, kurios gali sugadinti įspūdį. Geriau apie jas žinoti iš anksto.
Per didelis rimtumas. Kai kurie tėvai taip nori išmokyti vaikus taisyklių, kad žaidimas virsta pamoka. Vaikui tai – nuobodybė. Geriau leiskite pirmas kelias sesijas tiesiog eksperimentuoti, mesti kaip patinka, klysti. Taisyklės ateina natūraliai, kai vaikas pats nori žaisti „teisingai”.
Per didelis atstumas nuo cochonneto. Suaugusiems standartinis atstumas – 6–10 metrų. Vaikams pradžioje pakanka 3–4 metrų. Jei vaikas nuolat nepataiko ir jaučiasi nesėkmingas, žaidimas greitai nusibos. Pradėkite arti, tolinkitės palaipsniui.
Ignoruoti vaiko metimo stilių. Yra du pagrindiniai metimo būdai – viršutinis (ranka virš galvos) ir apatinis (ranka žemyn). Tradiciškai petankėje naudojamas apatinis metimas, bet vaikams dažnai natūraliau mesti viršutiniu. Pradžioje leiskite mesti kaip patogiau – technika ateina vėliau.
Neskaičiuoti taškų teisingai. Dažna klaida – manyti, kad taškai gaunami už kiekvieną rutulį, esantį arčiau tikslo. Iš tikrųjų taškai skaičiuojami taip: laiminti komanda gauna tiek taškų, kiek jos rutulių yra arčiau cochonneto nei artimiausias pralaimėjusios komandos rutulys. Tai gali atrodyti sudėtingai, bet po kelių raundų tampa visiškai aišku.
Kai petankė tampa kažkuo daugiau nei žaidimu
Yra kažkas ypatingo tame, kai šeima stovi lauke, saulė šviečia, ir visi kartu stebi, ar tas metalinis rutulys priartės prie mažo medinio kamuoliuko. Nėra ekranų. Nėra skubos. Yra tik tas momentas ir tie žmonės.
Petankė Prancūzijoje niekada nebuvo tik žaidimas – tai buvo būdas susitikti, pabūti kartu, kalbėtis. Seni draugai žaidžia petankę parkuose ne todėl, kad jiems labai rūpi laimėti, o todėl, kad tai proga susitikti kiekvieną savaitę. Šeimoms tai gali veikti lygiai taip pat.
Vaikai, kurie auga su tokiomis tradicijomis, vėliau prisimena ne konkrečius žaidimus ar rezultatus – jie prisimena jausmą. Tą pojūtį, kad savaitgaliais šeima eina į parką, kad tėtis visada meta per stipriai ir pyksta, kad mama visada laimi ir šypsosi, kad jie patys pirmą kartą išmušė priešininko rutulį ir visi plojo. Tai yra tie prisiminimai, kurie lieka.
Tad galbūt šį savaitgalį verta sustoti prie sporto parduotuvės, nusipirkti paprastą petankės rinkinį ir išbandyti? Blogiausia, kas gali nutikti – praleisite valandą lauke su savo vaikais. O tai jau savaime yra gana geras rezultatas.
