Kas yra agility ir kodėl tai ne tik šunims
Jei jūsų vaikas nuolat prašo šuns, o jūs jau seniai pasidavėte ir namuose gyvena keturkojas šeimos narys – turite puikią progą paversti šį ryšį kažkuo tikrai ypatingu. Agility – tai sporto šaka, kurioje šuo kartu su vedliu įveikia kliūčių ruožą: šokinėja per vartus, lenda per tunelius, bėga tarp stulpelių ir lipa ant specialių platformų. Skamba įdomiai? Tai tik pusė tiesos. Nes tas, kas iš tikrųjų daro šį sportą ypatingą, yra tas nematomas ryšys tarp žmogaus ir gyvūno, kuris susiformuoja treniruočių metu.
Agility atsirado Anglijoje dar 1978 metais – iš pradžių kaip pramoga tarp šunų parodų, skirta publikai linksminti. Niekas tada negalvojo, kad tai taps vienu populiariausių šunų sportų pasaulyje. Šiandien agility varžybos vyksta beveik kiekvienoje šalyje, o Lietuvoje ši sporto šaka taip pat turi savo ištikimų gerbėjų bendruomenę.
Bet grįžkime prie svarbiausio dalyko – jūsų vaiko ir jūsų šuns. Agility nėra tik treniruotės ir varžybos. Tai būdas išmokyti vaiką atsakomybės, kantrybės ir empatijos – ir visa tai per žaidimą, juoką ir bėgimą lauke.
Kokio amžiaus vaikams tinka šis sportas
Čia reikia kalbėti atvirai: agility reikalauja tam tikro brandos lygio tiek iš šuns, tiek iš žmogaus. Maži vaikai, tarkime, 4–5 metų, gali dalyvauti tik kaip stebėtojai arba žaisti supaprastintus žaidimus su šunimi, bet tikrų treniruočių jiems dar per anksti. Kodėl? Nes agility reikia gebėjimo duoti aiškias komandas, kontroliuoti savo kūno kalbą ir išlaikyti dėmesį ilgesnį laiką.
Apytiksliai amžiaus gairės atrodo taip:
- 5–7 metai – vaikas gali dalyvauti pramoginėse treniruotėse su tėvų pagalba, žaisti su šunimi prie žemų kliūčių, mokytis pagrindinių komandų.
- 8–11 metų – jau galima pradėti rimtesnes treniruotes, ypač jei vaikas yra atsakingas ir šuo gerai klauso.
- 12 metų ir vyresni – pilnavertis dalyvavimas treniruotėse ir net varžybose, jei šuo atitinka amžiaus reikalavimus.
Svarbu žinoti, kad ir šuo turi būti pakankamai subrendęs. Jaunikliai iki 12–18 mėnesių neturėtų šokinėti per aukštas kliūtis, nes jų sąnariai dar formuojasi. Pradedantiesiems rekomenduojama kreiptis į patyrusį trenerį, kuris įvertins tiek vaiko, tiek šuns pasirengimą.
Kokios veislės geriausiai tinka agility
Tiesą sakant, agility gali užsiimti beveik bet kokios veislės šuo – net mišrūnai. Svarbu ne kilmė, o charakteris ir noras bendradarbiauti. Tačiau yra veislių, kurios šiame sporte tiesiog spindi:
Borderkoliai – tai tarsi agility karaliai. Jie protingi, greiti, energingi ir tiesiog dega noru dirbti kartu su žmogumi. Jei matėte agility varžybas, greičiausiai matėte borderkolį pirmaujantį.
Australų aviganiai – panašūs į borderkolius savo energija ir intelektu, puikiai tinka šeimai su vaikais.
Šetlando aviganiai (šeliai) – mažesni, bet ne mažiau vikrūs. Puikus pasirinkimas šeimoms, kurios gyvena mažesniame bute.
Labradoro retrieveriai ir auksiniai retrieveriai – galbūt ne patys greičiausi, bet labai motyvuoti ir mielai dirba dėl skanėsto ar pagyrimo. Vaikams jie ypač tinkami dėl savo švelnaus charakterio.
Mišrūnai – neįvertinkite jų! Daug mišrūnų demonstruoja nuostabius rezultatus agility varžybose. Svarbiausia – šuns charakteris, ne pasas.
Jei šuo yra labai didelis (tarkime, bernardinas ar danų dogas), agility jam gali būti per daug fiziškai krūvinga dėl sąnarių apkrovos. Tokiu atveju geriau pasitarti su veterinaru.
Kaip atrodo tipinė agility treniruotė
Įsivaizduokite: jūsų vaikas stovi prie starto linijos, šuo sėdi šalia jo, žiūri į akis ir laukia. Treneris duoda ženklą. Ir tada – bėgimas, komandos, šuolis per vartus, tunelis, slalomas tarp stulpelių… Visa tai trunka gal 30–60 sekundžių, bet tiek emocijų, kiek per tą laiką patiria ir vaikas, ir šuo, neįmanoma aprašyti žodžiais.
Bet iki to momento reikia daug darbo. Tipinė treniruotė prasideda apšilimu – tiek vaikas, tiek šuo turi pasiruošti fiziškai. Tada eina pagrindinės pratybos:
- Kliūčių mokymasis po vieną – pirmiausia šuo mokomas kiekvienos kliūties atskirai. Tunelis, vartai, slalomas – kiekvienas elementas reikalauja atskiro dėmesio.
- Komandų praktika – vaikas mokosi duoti aiškias žodines ir kūno kalbos komandas. Šunys labai gerai skaito kūno kalbą, todėl rankų padėtis, žvilgsnis ir kūno posūkis yra tokie pat svarbūs kaip žodžiai.
- Ruožų jungimas – kai atskiros kliūtys išmoktos, jos jungiamos į trumpus ruožus, o vėliau – į pilną trasą.
- Žaidimas ir apdovanojimas – kiekviena treniruotė baigiama pozityviai: skanėstu, žaidimu ar tiesiog geru laiku kartu.
Treniruotės paprastai trunka 45–90 minučių, priklausomai nuo šuns ir vaiko amžiaus bei pasirengimo lygio. Pradedantiesiems rekomenduojama 1–2 treniruotės per savaitę, kad šuo ir vaikas turėtų laiko apdoroti tai, ko išmoko.
Ką vaikas išmoksta per agility – ir tai nėra tik šuoliai
Tėvai dažnai stebisi, kaip greitai keičiasi jų vaikas po kelių mėnesių agility treniruočių. Ir ne tik fiziškai – nors tai irgi svarbu, nes bėgimas lauke tikrai naudingiau nei ekranai. Kalbame apie kažką gilesnio.
Atsakomybė. Kai vaikas žino, kad šuo laukia treniruotės, kad reikia jį pamaitinti prieš einant, kad jo draugas keturkojas pasitiki juo – tai ne teorinė pamoka apie atsakomybę. Tai gyvenimas.
Kantrybė. Agility nemokoma per vieną dieną. Kai šuo pirmą kartą atsisako lįsti į tunelį arba bėga ne ta kryptimi – vaikas turi išmokti nesupykti, neprarasti motyvacijos ir bandyti iš naujo. Tai viena svarbiausių gyvenimo pamokų.
Empatija. Vaikai, kurie sportuoja su gyvūnais, mokosi skaityti jų nuotaikas, suprasti, kada šuo pavargęs, kada bijo, kada tiesiog nenori. Tai ugdo emocinį intelektą, kuris vėliau praverčia ir santykiuose su žmonėmis.
Pasitikėjimas savimi. Kai trasa įveikta, kai šuo klausė, kai viskas pavyko – tas jausmas nepakartojamas. Vaikai, kurie reguliariai patiria tokius sėkmės momentus, auga pasitikintys savimi.
Fizinis aktyvumas. Ir dar vienas praktinis dalykas – agility reikalauja bėgti. Daug bėgti. Tai puiki alternatyva sėdėjimui prie kompiuterio.
Kaip pradėti – praktiniai žingsniai šeimai
Gerai, jus įtikinom. Norite išbandyti. Ką daryti toliau?
Pirmas žingsnis: pasitarkite su veterinaru. Prieš pradedant bet kokią fizinę veiklą, šuo turėtų būti apžiūrėtas. Svarbu įsitikinti, kad jis sveikas, neturi sąnarių problemų ir yra tinkamo amžiaus.
Antras žingsnis: raskite trenerį arba klubą. Lietuvoje veikia keletas agility klubų – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir kituose miestuose. Ieškokite informacijos Lietuvos kinologų draugijos svetainėje arba socialiniuose tinkluose. Geras treneris visada pasiūlys pirmiausia ateiti ir pažiūrėti, kaip vyksta treniruotės.
Trečias žingsnis: pradėkite nuo pagrindų namuose. Kol laukiate pirmosios treniruotės, galite pradėti namuose. Mokykite šunį pagrindinių komandų: sėstis, gultis, ateiti, eiti šalia. Tai bus puikus pagrindas agility mokymuisi.
Ketvirtas žingsnis: investuokite į tinkamą įrangą. Pradžiai nereikia daug. Keli paprasti vartai, kuriuos galima pasidaryti namuose iš PVC vamzdžių, tunelis (galima rasti nebrangiai sporto parduotuvėse) – ir jau galite pradėti. Profesionali įranga reikalinga tik tada, kai rimtai nusprendžiate varžytis.
Penktas žingsnis: būkite kantrūs ir mėgaukitės procesu. Agility nėra sprint – tai maratonas. Pirmieji mėnesiai gali atrodyti chaotiškai, šuo gali daryti tai, ko visai nesitikėjote, vaikas gali nusivilti. Tai normalu. Svarbiausia – nepamiršti, kad tai turėtų būti smagu.
Saugumas – tai, ko negalima pamiršti
Agility yra saugus sportas, bet tik tada, kai laikomasi tam tikrų taisyklių. Tėvai turėtų žinoti keletą svarbių dalykų:
Kliūčių aukštis. Jauniems šunims (iki 18 mėnesių) kliūtys turi būti žemos – ne aukštesnės nei 30–40 cm. Jų sąnariai dar auga, ir per aukšti šuoliai gali sukelti rimtų traumų.
Paviršius. Treniruotės ant slidaus paviršiaus yra pavojingos. Žolė, specialios kilimėliai ar guma – tai tinkami paviršiai. Betonas ar plytelės – ne.
Šilumos stresas. Šunys labai greitai perkaista, ypač vasarą. Treniruotės turėtų vykti anksti ryte arba vakare, kai nėra karščiausio dienos meto. Visada turėkite vandens.
Vaikų priežiūra. Mažesni vaikai visada turėtų turėti suaugusiojo priežiūrą. Net jei šuo yra draugiškas ir gerai treniruotas, situacijos gali būti nenuspėjamos.
Šuns nuotaika. Jei šuo atrodo pavargęs, baimingas ar nesuinteresuotas – treniruotę reikia baigti. Priverstinės treniruotės ne tik neduoda rezultatų, bet ir gadina ryšį tarp vaiko ir šuns.
Kai hobis tampa aistra – kelias į varžybas
Daugeliui šeimų agility lieka malonus hobis – savaitgalio veikla, kuri suartina šeimą ir suteikia šuniui reikalingo fizinio krūvio. Ir tai puiku. Bet kai kurie vaikai (ir jų šunys) atranda, kad nori daugiau.
Lietuvoje vyksta reguliarios agility varžybos, kuriose gali dalyvauti ir vaikai. Yra atskiros kategorijos pagal šuns dydį ir vedlio patirtį, todėl pradedantieji nesusiduria su profesionalais. Pirmosios varžybos dažnai yra labiau šventė nei rimta kova – daug šeimų, daug šunų, daug juoko ir emocijų.
Jei jūsų vaikas rimtai domisi varžybomis, verta apsvarstyti intensyvesnes treniruotes – 3–4 kartus per savaitę. Taip pat svarbu dalyvauti draugiškuose susitikimuose su kitomis šeimomis, nes tai ne tik praktika, bet ir puiki galimybė susipažinti su bendraminčiais.
Varžybų rezultatai, žinoma, svarbūs, bet patyrę treneriai visada pabrėžia tą patį: svarbiausia ne laikas ar klaidos, o tai, kaip vaikas ir šuo jaučiasi kartu. Jei jie bėga su šypsena – tai jau pergalė.
Kai keturkojas draugas tampa tikru komandos nariu
Agility – tai daugiau nei sportas. Tai kalba, kurią vaikas ir šuo kuria kartu, žodis po žodžio, treniruotė po treniruotės. Tėvai, kurie leido savo vaikams išbandyti šią veiklą, dažnai sako tą patį: jie negalvojo, kad tai bus tiek daug. Tiek ryšio, tiek juoko, tiek ašarų nusivylimo ir tiek džiaugsmo sėkmės akimirką.
Jei jūsų namuose gyvena šuo ir jūsų vaikas ieško veiklos, kuri būtų ne tik smagi, bet ir prasminga – agility verta išbandyti. Nereikia iš karto pirkti profesionalios įrangos ar registruotis į varžybas. Pradėkite paprastai: eikite į treniruotę, pažiūrėkite, paklauskite. Galbūt po metų jūsų vaikas stovės prie starto linijos, šuo žiūrės jam į akis, ir tas momentas – tas vienas kvėpavimas prieš bėgimą – bus vienas iš tų, kuriuos abu prisimins visą gyvenimą.
O jūs, tėvai, stovėsite šone ir galvosite: štai kodėl mes pasiėmėme tą šunį. Ir tai bus tiesa.
