Kas iš tikrųjų yra brazilų džiudžitsu ir kodėl jis toks ypatingas?
Jei esate girdėję apie brazilų džiudžitsu (dažnai trumpinamas BJJ), bet vis dar nesate tikri, ar tai tinkama veikla jūsų vaikui – šis straipsnis skirtas būtent jums. Daugelis tėvų, išgirdę žodį „kovos menai”, iškart įsivaizduoja smūgius, spyrimus ir traumų riziką. Tačiau brazilų džiudžitsu yra visiškai kitoks – tai grappling menas, kuriame nėra smūgių, o visa esmė sukasi aplink techniką, strategiją ir protinį darbą.
BJJ atsirado XX amžiaus pradžioje, kai japonų džiudo meistras Mitsuyo Maeda emigravo į Braziliją ir perdavė savo žinias šeimai Gracie. Jie ne tik perėmė technikas, bet ir jas pritaikė, patobulino ir sukūrė visiškai naują kovos stilių, kuris šiandien žinomas visame pasaulyje. Pagrindinis BJJ principas – mažesnis ir silpnesnis žmogus gali nugalėti didesnį ir stipresnį, naudodamas tinkamą techniką ir sverto principus. Tai nėra tik gražūs žodžiai ant sporto salės sienos – tai tikra filosofija, kuri veikia ir kurią vaikai gali pajusti jau pirmose treniruotėse.
Skirtingai nuo bokso ar karatė, BJJ treniruotėse vaikai mokosi, kaip kontroliuoti priešininką ant žemės, kaip ištrūkti iš nepalankios pozicijos, kaip naudoti savo kūno svorį protingai. Visa tai vyksta be jokių smūgių – tik saugus, kontroliuojamas kontaktas.
Kokio amžiaus vaikams tinka BJJ?
Vienas dažniausiai užduodamų klausimų – nuo kada galima pradėti? Dauguma BJJ akademijų Lietuvoje ir visame pasaulyje priima vaikus nuo 4–5 metų amžiaus. Tačiau svarbu suprasti, kad mažiausių vaikų treniruotės atrodo visiškai kitaip nei suaugusiųjų.
Vaikams iki 6 metų treniruotės dažniausiai primena žaidimą – judėjimo žaidimai, koordinacijos pratimai, paprastos imtynių pozicijos. Tikslas šiame amžiuje nėra išmokyti sudėtingų technikų, o padėti vaikui susipažinti su savo kūnu, ugdyti koordinaciją ir pamilti sporto salę. Jei jūsų ketverių metų atžala po pirmų treniruočių nori grįžti – tai jau didelė sėkmė.
Nuo 6–7 metų vaikai jau gali suprasti ir įsiminti paprastesnes technikas. Jie mokosi pagrindinių pozicijų – kaip taisyklingai atsigulti ant nugaros, kaip apsisaugoti, kaip pabėgti iš apačios. Šiame amžiuje pradedamos ir pirmosios kontroliuojamos riedėjimo (sparingo) sesijos su bendraamžiais.
Nuo 10–12 metų BJJ treniruotės tampa rimtesnės – vaikai jau gali mokytis sudėtingesnių technikų, dalyvauti varžybose ir rimtai galvoti apie diržų sistemą. Tačiau net ir šiame amžiuje geras treneris visada pabrėš, kad svarbiausia yra technika, o ne jėga.
- 4–6 metai: žaidybinės treniruotės, judėjimas, koordinacija
- 6–9 metai: pagrindinės technikos, saugi riedėjimo praktika
- 10+ metų: sudėtingesnės technikos, varžybos, diržų sistema
Ką vaikas iš tikrųjų išmoks – ne tik ant kilimėlio
Čia prasideda tikrai įdomu. Nes BJJ nėra tik apie tai, kaip imobilizuoti priešininką. Tai visas ugdymo paketas, kuris veikia daug plačiau nei sporto salės sienos.
Pirmiausia – problemų sprendimas. Kiekviena BJJ pozicija yra tarsi galvosūkis. Jei priešininkas daro X, aš turiu daryti Y. Jei jis blokuoja Y, tada Z. Vaikai, kurie reguliariai treniruojasi, pradeda mąstyti greičiau ir lanksčiau – ne tik ant kilimėlio, bet ir kasdienėse situacijose. Mokytojų pastebėjimas, kad BJJ vaikai dažnai geriau sprendžia matematikos uždavinius, nėra atsitiktinis.
Antra – emocijų valdymas. Kai esi ant nugaros ir kas nors tave kontroliuoja, natūrali reakcija yra panika. BJJ moko vaikų ramiai mąstyti net ir nepatogiose situacijose. Tai vadinama „komfortu diskomforte” – gebėjimas išlikti ramiam, kai viskas atrodo blogai. Ši savybė neįkainojama ne tik sporte, bet ir gyvenime.
Trečia – pralaimėjimo kultūra. BJJ yra vienas iš nedaugelio sportų, kur tu pralaimėsi dažnai ir tai yra normalu. Kiekvienas riedėjimas yra galimybė kažko išmokti. Vaikai, kurie treniruojasi BJJ, išmoksta priimti nesėkmę kaip mokymosi dalį, o ne kaip katastrofą. Tai, ko daugelis suaugusiųjų vis dar mokosi.
Ketvirta – pagarba. BJJ akademijose labai stipri pagarbos kultūra. Prieš ir po kiekvieno riedėjimo spaudžiami rankos. Vyresni mokiniai padeda jaunesniems. Treneris yra autoritetas, bet ne dievas – jis taip pat klysta ir tai pripažįsta. Tokia aplinka formuoja vaiko charakterį.
Ar BJJ saugu? Atsakymas tėvams, kurie nerimauja
Supraskime vienas kitą – nerimas dėl vaiko saugumo yra visiškai natūralus. Ir klausimas „ar saugu?” yra pirmasis, kurį užduoda beveik visi tėvai. Atsakymas yra: taip, BJJ yra vienas saugiausių kontaktinių sportų, tačiau su sąlyga, kad treniruotės vyksta tinkamai.
Kodėl saugu? Nes nėra smūgių į galvą. Tai iš karto eliminuoja didžiausią traumų riziką, kuri egzistuoja boksą ar kikboksą sportuojantiems vaikams. BJJ traumos dažniausiai yra smulkios – įbrėžimai, nedideli raumenų patempinimai, kartais pirštų traumos. Rimtesnės traumos pasitaiko, bet retai ir dažniausiai dėl netinkamos technikos arba per agresyvaus sparingo.
Ką turėtumėte ieškoti rinkdamiesi akademiją:
- Ar treneris turi patirties dirbant su vaikais? Geras BJJ sportininkas nebūtinai yra geras vaikų treneris
- Ar akademijoje yra aiški „tap out” (pasidavimo) kultūra? Vaikas turi žinoti, kad bet kada gali sustoti
- Ar treniruotės vyksta ant tinkamų kilimėlių? Kilimėlių kokybė labai svarbi
- Ar grupės dydis leidžia treneriui atidžiai stebėti kiekvieną vaiką?
- Ar akademijoje yra atskiros vaikų ir suaugusiųjų treniruotės?
Svarbu pasikalbėti su vaiku apie „tap out” taisyklę – tai yra BJJ saugumo pagrindas. Kai vaikui skauda arba jis jaučia, kad negali tęsti, jis bakstelėja priešininką (arba kilimėlį) du kartus ir riedėjimas iš karto sustoja. Tai ne silpnumo ženklas – tai pagarbos sau ir partneriui ženklas.
Diržų sistema – motyvacija, kuri iš tikrųjų veikia
Vienas iš dalykų, dėl kurių vaikai taip myli BJJ, yra diržų sistema. Skirtingai nuo daugelio kitų sportų, kur pažanga sunkiai matoma, BJJ suteikia aiškius, apčiuopiamus tikslus.
Vaikų BJJ diržų sistema paprastai atrodo taip (nors skirtingos akademijos gali turėti nedidelių skirtumų):
- Baltas diržas – pradedantysis
- Pilkas diržas – pirmasis vaikų pasiekimas
- Geltonas diržas
- Oranžinis diržas
- Žalias diržas – aukščiausias vaikų diržas
Sulaukus 16 metų, vaikas pereina į suaugusiųjų sistemą ir pradeda nuo balto diržo. Tai gali atrodyti kaip žingsnis atgal, bet iš tikrųjų tai yra normalu ir sveikintina – suaugusiųjų BJJ yra sudėtingesnis ir reikalauja daugiau.
Kiekvienas diržas reikalauja laiko, pastangų ir žinių. Nėra galimybės „nusipirkti” diržo ar gauti jį vien dėl to, kad ilgai treniruojiesi. Tai moko vaikus, kad pasiekimai ateina per darbą, o ne per privilegijas. Kai vaikas gauna naują diržą, tai tikra šventė – ir tėvai, ir treneris, ir draugai iš akademijos tai žino.
Praktinis patarimas: nefotografuokite vaiko su nauju diržu tik socialiniams tinklams. Pasikalbėkite su juo – ko jis išmoko, kas buvo sunkiausia, kuo jis didžiuojasi. Šie pokalbiai yra brangesni nei bet kokia nuotrauka.
Kaip BJJ padeda vaikams, kurie patiria patyčias
Tai tema, apie kurią reikia kalbėti atvirai. Daugelis tėvų veda vaikus į kovos menus būtent dėl patyčių problemos. Ir čia BJJ turi kažką tikrai vertingo pasiūlyti – bet ne tai, ką daugelis galvoja.
BJJ nemoko vaikų „susimušti su patyčiotoju”. Tai būtų blogas ir pavojingas tikslas. Vietoj to, BJJ suteikia vaikui kažką daug vertingesnio – pasitikėjimą savimi. Ir tai nėra tuščias pasitikėjimas, kuris atsiranda iš gražių žodžių. Tai tikras, išbandytas pasitikėjimas, kuris atsiranda, kai žinai, kad gali susidoroti su sunkia situacija.
Tyrimai rodo, kad vaikai, kurie mokosi kovos menų, rečiau tampa patyčių aukomis – ne todėl, kad jie gali fiziškai apsiginti, o todėl, kad jų kūno kalba, pasitikėjimas savimi ir reakcija į provokacijas keičiasi. Patyčiotojus traukia tie, kurie reaguoja su baime ar pasyvumu. Vaikas, kuris žino, kaip elgtis streso situacijoje, dažnai tiesiog neatrodo kaip lengvas taikinys.
Be to, BJJ akademijoje vaikas randa bendruomenę. Tai ypač svarbu vaikams, kurie mokykloje jaučiasi atskirti ar vieniši. Sporto salėje visi yra lygūs – nesvarbu, ar esi populiarus mokykloje, ar ne. Čia svarbu tik tai, kaip tu dirbi ant kilimėlio.
Svarbu: jei jūsų vaikas patiria rimtas patyčias, BJJ nėra vienintelis sprendimas. Kalbėkitės su mokytojais, psichologu, ir su pačiu vaiku. BJJ gali būti puiki pagalba, bet ne vienintelis atsakymas.
Praktiniai patarimai tėvams: kaip pradėti ir ko tikėtis
Gerai, jūs nusprendėte išbandyti. Ką daryti toliau? Štai keletas praktinių žingsnių, kurie padės jums ir vaikui pradėti šį kelią kuo sklandžiau.
Prieš pirmą treniruotę:
Pirmiausia, aplankykite akademiją be vaiko. Pasikalbėkite su treneriu, stebėkite treniruotę. Atkreipkite dėmesį į atmosferą – ar vaikai atrodo laimingi? Ar treneris kantriai aiškina? Ar akademija švari ir gerai prižiūrima? Jūsų instinktas čia labai svarbus.
Tada papasakokite vaikui, ko tikėtis. Nebūtinai detaliai – tiesiog pasakykite, kad pirmą kartą bus daug naujų dalykų, gali būti nepatogu, bet tai normalu. Nekurkite per didelių lūkesčių – tiesiog sakykite, kad eisite pažiūrėti, ar patiks.
Pirmų mėnesių laikotarpiu:
Nepanikuokite, jei vaikui pirmą savaitę nepatinka. Daugeliui vaikų reikia 3–4 savaičių, kol jie pradeda jaustis patogiai naujoje aplinkoje. Tačiau jei po mėnesio vaikas vis dar kategoriškai atsisako eiti – nekankinkite jo. Galbūt laikas dar neatėjo, arba galbūt kitas sportas tiks geriau.
Nereikalaukite rezultatų per greitai. Jūsų vaikas neišmoks apsiginti per mėnesį. BJJ yra maratono, o ne sprinto sportas. Džiaukitės mažais pasiekimais – pirmu sėkmingu judesiu, pirmu riedėjimu, pirmu diržu.
Ilgalaikėje perspektyvoje:
Stenkitės netrukdyti treniruotėms dėl smulkmenų. Reguliarumas yra labai svarbus. Jei vaikas praleidžia treniruotes dėl kiekvienos smulkios priežasties, pažanga bus lėta ir motyvacija kris. Žinoma, liga ar svarbūs šeimos įvykiai yra išimtys.
Nekritikuokite vaiko po treniruočių. Jei matote, kad kažkas sekasi blogiau, geriau paklauskite trenerio, kaip galite padėti namuose. Tėvų kritika po treniruočių yra viena dažniausių priežasčių, kodėl vaikai meta sportą.
Ir paskutinis, bet galbūt svarbiausias patarimas: jei turite galimybę, išbandykite BJJ patys. Net kelios treniruotės suaugusiųjų grupėje padės jums suprasti, ką jūsų vaikas patiria. Ir kas žino – galbūt rasite naują hobį sau.
Kilimėlis kaip gyvenimo mokykla – mintys, su kuriomis norisi palikti
Brazilų džiudžitsu yra vienas iš tų retų sportų, kurie iš tikrųjų keičia žmones – ne tik fiziškai, bet ir viduje. Vaikai, kurie treniruojasi BJJ, išmoksta, kad sunkumai yra ne kliūtys, o mokytojai. Kad pralaimėjimas nėra gėda – tai informacija. Kad tikra jėga nėra raumenys, o technika, kantrybė ir strateginis mąstymas.
Tačiau svarbiausia – jie išmoksta pagarbos. Pagarbos sau, savo partneriui, savo treneriui. Ir tai yra kažkas, ko šiandieniniame pasaulyje labai trūksta.
Kaip tėvai, mes visada ieškome veiklų, kurios padėtų mūsų vaikams tapti geresniais žmonėmis. Ne tik geresnius sportininkus, ne tik sveikesnius vaikus – o geresnius žmones. BJJ yra viena iš tų veiklų, kuri tikrai gali tai padaryti, jei randamas tinkamas treneris, tinkama akademija ir tinkamas požiūris.
Kilimėlis neišmokys jūsų vaiko visko. Bet jis gali išmokyti jį kažko labai svarbaus: kad kai esi ant nugaros ir atrodo, kad viskas prarasta – tai dar ne pabaiga. Tai tik momentas, kai reikia giliai įkvėpti, pagalvoti ir rasti išeitį. O tai, draugai, yra gyvenimiška pamoka, kuri pravers daug plačiau nei bet kokia sporto salė.
Tad jei jūsų vaikas dar nėra išbandęs BJJ – galbūt laikas užsukti į artimiausią akademiją ir tiesiog pažiūrėti. Kartais didžiausios kelionės prasideda nuo vieno žingsnio ant minkšto kilimėlio.
