Kas tai yra ir kodėl visi apie tai kalba?
Jei dar negirdėjote žodžio „geocaching” – nesijaudinkite, esate tikrai ne vieni. Bet jei girdėjote ir vis dar nesuprantate, kas tai per žvėris – šis straipsnis kaip tik jums. Trumpai tariant, geocaching yra šiuolaikinė lobių paieška, tik vietoj senos pergamentinės žemėlapio kopijos naudojate išmanųjį telefoną, o vietoj aukso monetų – randatė mažą plastikinę dėžutę su sąsiuvinėliu viduje. Ir tai, tikite ar ne, yra vienas įdomiausių dalykų, kuriuos galite nuveikti su vaikais lauke.
Geocaching gimė 2000-aisiais metais, kai JAV vyriausybė atidengė GPS signalą plačiajai visuomenei. Vienas entuziastas paslėpė dėžutę miške, paskelbė koordinates internete ir pakvietė kitus ją surasti. Nuo to laiko žaidimas išplito po visą pasaulį – šiandien yra daugiau nei trijų milijonų slėptuvių (angl. cache) beveik kiekvienoje šalyje. Lietuvoje jų taip pat nemažai – miškuose, parkuose, miestuose, prie ežerų. Galite būti tikri, kad nuo jūsų namų iki artimiausio „lobio” – gal tik keli šimtai metrų.
Kodėl apie tai verta kalbėti tėvams? Todėl, kad tai vienas tų retų dalykų, kurie vaikams atrodo kaip žaidimas, o iš tikrųjų moko orientacijos, kantrybės, dėmesingumo ir gamtos pažinimo. Ir visa tai – be jokių ekranų (gerai, beveik be ekranų – telefonas reikalingas, bet jis čia tarnauja tikram tikslui).
Kaip tai veikia – paprastai ir be techninių žargoninių žodžių
Pradėti labai paprasta. Jums reikia trijų dalykų: išmaniojo telefono, nemokamos programėlės ir noro išeiti iš namų. Populiariausia programėlė vadinasi Geocaching (sukurta Groundspeak kompanijos) ir ją galite atsisiųsti tiek iš „App Store”, tiek iš „Google Play”. Yra ir nemokama versija, kuri puikiai tinka pradedantiesiems – joje galite matyti daugybę slėptuvių ir jas ieškoti.
Kai atsidarote programėlę, matote žemėlapį su mažomis ikonėlėmis – kiekviena ikonėlė yra paslėpta dėžutė. Pasirenkate vieną, perskaitote aprašymą (dažnai ten būna užuominų arba mažas mįslingumas), ir programėlė rodo jums rodyklę bei atstumą. Kai prieinate pakankamai arti – maždaug iki 10 metrų – GPS tikslumas nebepakanka, ir čia prasideda tikroji paieška. Reikia žiūrėti, ieškoti, galvoti. Slėptuvės būna po akmenimis, medžių drevėse, priklijuotos prie metalinių konstrukcijų, paslėptos po samanomis. Kai kurios tokios mažos, kad tilptų ant piršto galo.
Radus slėptuvę, atidarote ją, pasirašote sąsiuvinėlyje (tai vadinama „log’inimas”) ir padedate atgal lygiai ten, kur radote. Jei slėptuvė didesnė ir viduje yra smulkių daiktų – galite vieną pasiimti, bet privalote palikti kitą. Tai tokia garbės taisyklė. Vėliau galite prisijungti prie svetainės ar programėlės ir palikti virtualų įrašą – tai malonu ir slėptuvės savininkui, kuris žino, kad jo „lobis” rastas.
Kodėl vaikai tiesiog pamišta dėl šio žaidimo
Yra kažkas nepaprastai žavinčio vaikui, kai jis žino, kad kažkur ten, tarp tų medžių ar po tuo akmeniu, slypi paslaptis. Ne bet kokia paslaptis – tikra, fizinė, kurią galima paliesti. Vaikai natūraliai myli lobių paiešką – tai giliai įsišaknijęs instinktas, kurį geocaching tiesiog puikiai išnaudoja.
Mano pažįstama mama pasakojo, kaip jos aštuonerių metų sūnus, kuris paprastai po dvidešimt minučių pasivaikščiojimo ima skųstis nuovargiu, kartą miške praleido tris valandas ieškodamas trijų slėptuvių ir grįžo namo švytinčiomis akimis. Tai nėra išimtis – tai taisyklė. Kai vaikas turi tikslą ir misiją, jis gali nueiti kur kas toliau nei tada, kai tiesiog „einame pasivaikščioti”.
Be to, geocaching yra puikus būdas vaikui pajusti kompetencijos džiaugsmą. Kai jis pats suranda slėptuvę – tai jo nuopelnas. Jis pastebėjo, jis rado, jis išsprendė mįslę. Tokios smulkios pergalės vaikui labai svarbios. Ir skirtingai nuo kompiuterinių žaidimų, čia pergalė yra apčiuopiama – galima paliesti, atidaryti, pasirašyti.
Dar vienas dalykas – geocaching moko vaikų, kad pasaulis yra daug įdomesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tas paprastas akmuo prie takelio gali slėpti paslaptį. Ta sena medžio šaka gali būti ne šaka. Tai keičia požiūrį į aplinką – vaikai pradeda žiūrėti atidžiau, pastebėti detales, klausti klausimų.
Prieš pirmą kartą: ką svarbu žinoti
Prieš išeinant į pirmą geocaching nuotykį, verta šiek tiek pasiruošti, kad patirtis būtų gera, o ne nusivylimas. Štai keletas praktinių dalykų:
Pasirinkite tinkamą slėptuvę pradžiai. Programėlėje kiekviena slėptuvė turi sunkumo reitingą – nuo 1 iki 5 pagal du kriterijus: paieškos sudėtingumą ir vietovės sunkumą. Pradedantiesiems rekomenduojama rinktis 1/1 arba 1.5/1.5 – tai reiškia, kad slėptuvė nesunkiai randama ir vietovė prieinama. Taip pat atkreipkite dėmesį į slėptuvės tipą: „Traditional” reiškia, kad koordinatės veda tiesiai prie slėptuvės – tai paprasčiausias tipas. „Multi” arba „Mystery” – sudėtingesni, su keliais etapais ar mįslėmis.
Perskaitykite aprašymą. Kiekviena slėptuvė turi aprašymą, kurį parašė jos savininkas. Ten dažnai būna užuominų, konteksto, kartais net mažos istorijos. Skaitykite tai kartu su vaiku – tai jau dalis žaidimo.
Pasiimkite rašiklį. Tai gali skambėti juokingai, bet dauguma žmonių pamiršta. Sąsiuvinėlyje reikia pasirašyti, o slėptuvėje rašiklio gali nebūti arba jis gali būti išsekęs.
Jei norite keistis daiktais – pasiimkite ką nors iš namų. Jei slėptuvė didelė ir joje yra daiktų, tradicija yra: paimk vieną, palik kitą. Vaikai mėgsta šią dalį, todėl leiskite jiems pasirinkti, ką pasiimti iš namų – mažą žaisliuką, monetą, raktų pakabuką.
Nepamirškite apie gamtą. Geocaching bendruomenė labai gerbia gamtą. Taisyklė paprasta: nelaužyk šakų, neardyk akmenų krūvelių (jei ne tu jas sudėjai), nepalik šiukšlių. Jei vaikui tai paaiškinate iš pat pradžių, jis supras, kad šis žaidimas turi savo etiką.
Geocaching miške: kur slypi tikroji magija
Techniškai geocaching galima žaisti ir mieste – prie paminklų, po suolais, ant tiltų. Bet šeimoms su vaikais miško geocaching turi kažką ypatingą. Gal todėl, kad miškas pats savaime jau yra paslaptingas. Gal todėl, kad ten nėra pašalinių žiūrovų, ir galite laisvai ieškoti, žiūrinėti, krapštytis po samanomis be jokio gėdos jausmo.
Lietuvos miškuose geocaching slėptuvių tikrai nemažai. Populiarios vietos – Labanoro giria, Dzūkijos nacionalinis parkas, Žemaitijos nacionalinis parkas, Anykščių šilelis. Bet net ir netoli didesnių miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos – miškuose ir parkuose rasite daugybę slėptuvių. Programėlėje galite filtruoti pagal atstumą nuo jūsų buvimo vietos.
Miško geocaching turi dar vieną privalumą – jis natūraliai integruojasi su gamtos pažinimu. Ieškodami slėptuvės, galite sustoti ir stebėti paukštį, aptikti skruzdėlyną, paragauti uogos (tik tų, kurias tikrai pažįstate!), paliesti samanas, paklausti, kodėl tas medis auga kreivai. Slėptuvė tampa pretekstu, o miškas – tikrąja pamoka.
Kai kurie geocaching savininkai tai puikiai supranta ir savo slėptuvių aprašymuose įtraukia informacijos apie vietovę – apie augalus, gyvūnus, istoriją. Tai vadinamieji „EarthCache” arba „Virtual Cache” tipai, kuriuose reikia atsakyti į klausimus apie vietovę, o ne fiziškai rasti dėžutę. Tai puikus būdas sujungti žaidimą ir mokymąsi.
Geocaching ir technologijos: kaip rasti balansą
Vienas dažniausių tėvų klausimų: „Bet juk tai vėl ekranas? Mes ir taip per daug laiko praleidžiame prie telefonų.” Suprantamas nerimas. Bet geocaching atveju telefonas yra įrankis, o ne tikslas. Panašiai kaip kompasas ar žemėlapis – jis padeda pasiekti tikslą, bet pats tikslas yra kažkur kitur.
Praktiškai tai atrodo taip: atidarote programėlę, pasirenkate slėptuvę, perskaitote aprašymą – ir telefonas gali keliauti į kišenę. Einant link slėptuvės, žiūrite į rodyklę ir atstumą – tai trunka sekundes. Kai prieinate arti – vėl kišenė, ir prasideda tikroji paieška akimis ir rankomis. Taigi ekrano laikas yra minimalus, o fizinis, realus pasaulio patyrimas – maksimalus.
Jei vis tiek norite dar labiau sumažinti ekrano laiką, galite naudoti atskirą GPS įrenginį – tokie parduodami specializuotose parduotuvėse ir yra gana patvarūs. Kai kurie tėvai perašo koordinates ant popieriaus ir naudoja seną gerą kompasą. Tai dar labiau padidina nuotykio jausmą ir vaikams atrodo kaip tikra ekspedicija.
Dar vienas būdas integruoti geocaching į šeimos gyvenimą sveikai – leisti vaikui pačiam valdyti telefoną paieškos metu. Tai moko atsakomybės ir suteikia vaikui lyderio vaidmenį. Jis veda, jis rodo kelią, jis priima sprendimus. Tėvai seka paskui. Tokia dinamika vaikui labai patinka ir stiprina pasitikėjimą savimi.
Kai norisi daugiau: kaip tapti tikrais geocaching entuziastais
Jei po pirmų kelių slėptuvių suprantate, kad šeima užsikabino – puiku, nes geocaching turi daug gilesnių lygių, kuriuos galima tyrinėti.
Pirmiausia – galite patys pasidaryti slėptuvę. Tai nemokama, reikia tik užsiregistruoti svetainėje geocaching.com ir pateikti slėptuvę patvirtinimui. Vaikai tiesiog dievina šią idėją – paslėpti kažką, o paskui stebėti, kaip kiti žmonės iš viso pasaulio ją randa ir palieka įrašus. Tai moko kūrybiškumo (kaip paslėpti įdomiai?), atsakomybės (reikia prižiūrėti slėptuvę) ir bendruomeniškumo.
Antra – yra specialūs geocaching renginiai, vadinami „Event Cache”. Tai susitikimai, kur geocaching entuziastai susirenka, keičiasi patirtimi, kartu ieško slėptuvių. Lietuvoje tokie renginiai taip pat vyksta – programėlėje galite juos rasti ir dalyvauti. Tai puiki proga susipažinti su kitomis šeimomis, kurios mėgsta tą patį.
Trečia – yra specialūs žetonai, vadinami „Travel Bug” arba „Geocoin”. Tai maži daiktai su unikaliu kodu, kuriuos galima rasti slėptuvėje, perkelti į kitą slėptuvę, ir sekti jų kelionę internete. Vaikams tai tiesiog fantastika – matyti, kaip mažas žetonas, kurį tu radai Lietuvos miške, po mėnesio atsiduria Vokietijoje ar Lenkijoje.
Ketvirta – galite vesti savo šeimos geocaching žurnalą. Fotografuokite kiekvieną rastą slėptuvę, pieškite žemėlapius, rašykite trumpus aprašymus. Po metų turėsite nuostabų šeimos nuotykių albumą.
Kai lobių paieška tampa šeimos tradicija
Yra dalykų, kuriuos vaikai prisimena visą gyvenimą. Ne brangios dovanos ar prabangios atostogos – o tie paprastų momentai, kai jautėsi svarbus, kai kažkas vyko, kai buvo tikras nuotykis. Geocaching turi galią tapti tokia tradicija – tuo dalyku, kurį šeima daro kartu, kurį vaikai laukia, apie kurį pasakoja draugams.
Pradėkite mažai – viena slėptuvė per savaitę arba per mėnesį. Nesistenkite iš karto rasti dešimt. Leiskite vaikui pačiam pasirinkti, kur eiti. Leiskite jam klysti ir ieškoti ne ten – tai irgi dalis žaidimo. Nesijaudinkite, jei pirmo karto nerasite – tai nutinka net patyrusiems geocacheriams. Svarbiausia – procesas, o ne rezultatas.
Geocaching yra vienas tų retų dalykų, kurie auga kartu su vaiku. Mažam vaikui pakanka paprastos slėptuvės ir tėčio rankos. Paaugliui – jau įdomu spręsti mįsles, skaityti koordinates, tyrinėti sudėtingesnius maršrutus. O kai vaikas užaugs – gal pats pasidės slėptuvę ir lauks, kol jūs ją rasite. Ir tai bus vienas gražiausių ratų, kuriuos galite užbaigti kartu.
Taigi – atsisiųskite programėlę, pasirinkite artimiausią slėptuvę, apsiaukite patogius batus ir išeikite. Miškas laukia. Ir kažkur ten, tarp samanų ir šaknų, slypi mažas lobis su jūsų šeimos vardu.
