Kodėl taekwondo – tai daugiau nei tiesiog spyriai ir smūgiai
Jei jūsų vaikas žiūri filmus apie nindzius, mėgsta šokinėti ant sofos ir demonstruoti įsivaizduojamus kovos judesius – greičiausiai esate susimąstę, ar neverta to energijos pertekliaus nukreipti kažkur prasmingiau. Taekwondo gali būti būtent tai, ko jums abu reikia.
Bet prieš pradedant kalbėti apie techniką ir treniruotes, svarbu suprasti vieną dalyką: taekwondo nėra vien kovos menas. Tai – gyvenimo mokykla. Korėjietiška disciplina, kurios šaknys siekia tūkstančius metų, šiandien yra vienas populiariausių vaikų sporto šakų visame pasaulyje, ir tam yra labai konkrečios priežastys.
Tėvai dažnai ateina į pirmą treniruotę su šiek tiek nerimo – ar vaikas neišmoks agresyviai elgtis? Ar nebus per daug fiziškai sunku? Ar tai saugi veikla? Šiame straipsnyje atsakysime į visus šiuos klausimus ir papasakosime, ką iš tikrųjų reiškia auginti mažąjį taekwondininką.
Trumpa istorija, kurią verta žinoti
Taekwondo kilęs iš Korėjos – žodis reiškia maždaug „kojų, rankų ir proto kelias”. Tae – koja, kwon – kumštis, do – kelias arba filosofija. Jau pačiame pavadinime slypi kažkas daugiau nei vien fiziniai veiksmai: tai yra kelias, kurį eini, o ne tikslas, kurį pasiekei.
Šis kovos menas susiformavo po Antrojo pasaulinio karo, kai korėjiečiai sujungė senas tradicines kovos formas su naujomis technikomis. 1955 metais buvo oficialiai pavadintas taekwondo, o 2000 metais Sidnėjaus olimpiadoje tapo olimpine sporto šaka. Tai reiškia, kad jūsų vaikas, pradėdamas lankyti taekwondo būrelį, prisijungia prie pasaulinės bendruomenės, kurioje yra daugiau nei 80 milijonų praktikuojančių žmonių.
Tačiau istorija svarbi ne tik dėl faktų. Ji svarbi todėl, kad taekwondo mokytojai – instruktoriai, vadinami sabum – perduoda ne tik techniką, bet ir vertybes. Pagarba, drausmė, atkakumas, sąžiningumas – tai nėra plakatų žodžiai salės sienoje. Tai kasdieniai reikalavimai kiekvienam, kuris apsiriša diržą.
Nuo balto iki juodo diržo: kaip atrodo vaikų kelionė
Vienas gražiausių taekwondo aspektų – aiški pažangos sistema. Vaikai labai gerai reaguoja į matomus rezultatus, o diržų sistema suteikia būtent tai. Pradedama nuo balto diržo, ir kiekvienas naujas lygis – nauja spalva, naujas iššūkis, nauja pasididžiavimo proga.
Spalvų tvarka gali šiek tiek skirtis priklausomai nuo mokyklos, bet dažniausiai atrodo taip:
- Baltas diržas – pradedantysis, tuščias lapas, pasiruošęs mokytis
- Geltonas diržas – pirmieji pagrindai, pirmosios technikos
- Žalias diržas – augimas ir stiprėjimas
- Mėlynas diržas – gilesnės žinios, rimtesnis įsipareigojimas
- Raudonas diržas – brandos ženklas, artėjimas prie aukščiausio lygio
- Juodas diržas – ne pabaiga, o naujos kelionės pradžia
Kiekvienas egzaminas – tai ne tik technikos patikrinimas. Tai proga vaikui parodyti, ką jis išmoko, pajusti pasididžiavimą savimi ir suprasti, kad sunkus darbas duoda vaisių. Tėvai, kurie ateina stebėti egzaminų, dažnai sako, kad tai vienas jaudinančiausių momentų – matyti, kaip jų vaikas stovi prieš komisija ir demonstruoja, ką pasiekė.
Iki juodo diržo vidutiniškai prireikia 3–5 metų reguliarių treniruočių. Tai nėra greitas procesas, ir tai yra gerai. Vaikas mokosi, kad vertingi dalykai reikalauja laiko ir pastangų.
Ką vaikas iš tikrųjų gauna iš treniruočių
Gerai, fizinė nauda akivaizdi – lankstumas, koordinacija, jėga, greitis. Bet pakalbėkime apie tai, ko nematoma, nes būtent tai tėvai labiausiai vertina po kelių mėnesių treniruočių.
Koncentracija ir dėmesys. Taekwondo treniruotė reikalauja visiško dėmesingumo. Instruktorius duoda komandą – reikia reaguoti akimirksniu. Technikos atliekamos tiksliai, o ne kaip papuola. Vaikai, kurie turi dėmesio sunkumų, dažnai rodo stebinančius pokyčius po kelių mėnesių – mokytojams tai pastebima ir klasėje.
Savikontrolė. Tai galbūt svarbiausia pamoka. Taekwondo moko, kad jėga turi būti kontroliuojama. Vaikas išmoksta, kad galėjimas smogti nereiškia, kad reikia smogti. Paradoksalu, bet vaikai, lankantys kovos menus, retai tampa agresyvesni – dažniausiai būna atvirkščiai.
Pasitikėjimas savimi. Kiekviena įveikta technika, kiekvienas laimėtas susidūrimas treniruotėje, kiekvienas naujas diržas – visa tai kaupiasi ir virsta tikru, ne dirbtinu pasitikėjimu savimi. Vaikas žino, ką gali, nes tai pats išbandė.
Pagarba kitiems. Kiekviena treniruotė prasideda ir baigiasi nusilenkimu. Pagarbos gestas instruktoriui, partneriams, pačiam menui. Tai ne formalumas – tai kasdienis priminimas, kad aplink tave yra žmonės, kuriuos verta gerbti.
Gebėjimas susidoroti su nesėkme. Kritimas, nepavykusi technika, pralaimėjimas varžybose – visa tai yra dalis proceso. Taekwondo moko, kad klysti yra normalu, svarbu kelti save ir bandyti dar kartą. Šis gebėjimas vėliau praverčia visur – mokykloje, santykiuose, darbe.
Ar taekwondo tinka mano vaikui? Atsakymas į tėvų abejones
Šis klausimas kyla beveik kiekvienam tėvui. Ir tai normalu – jūs pažįstate savo vaiką geriau nei bet kas kitas. Pabandykime išnagrinėti dažniausias abejones.
„Mano vaikas per tylus ir nedrąsus” – dažnai būtent tokie vaikai labiausiai klesti taekwondo. Struktūruota aplinka, aiškios taisyklės, palaipsniui augantys iššūkiai – tai ideali terpė introverto augimui. Jie nėra spaudžiami būti kažkuo, kuo nėra – tik tobulinti save.
„Mano vaikas per aktyvus ir neklauso” – taekwondo tiesiog sukurtas tokiems vaikams. Fizinis aktyvumas, drausmė, aiški hierarchija – tai natūraliai kanalina perteklinę energiją. Daugelis tėvų, kurių vaikai turi ADHD požymių, pastebi reikšmingus pokyčius po kelių mėnesių.
„Bijau, kad vaikas išmoks smurtauti” – tai pats dažniausias klausimas ir pats nepagrįsčiausias. Tyrimai rodo, kad vaikai, lankantys kovos menus, yra mažiau linkę į agresyvų elgesį, ne daugiau. Priežastis paprasta: jie išmoksta kontroliuoti savo jėgą ir emocijas.
„Mano vaikas neatletas” – taekwondo nereikalauja išankstinių atletinių gebėjimų. Pradedama nuo nulio, ir kiekvienas vaikas progresuoja savo tempu. Čia nėra „gerų” ir „blogų” – yra tik tie, kurie stengiasi, ir tie, kurie stengiasi labiau.
„Ar tai saugi sporto šaka?” – kaip ir bet kurioje fizinėje veikloje, traumų rizika egzistuoja. Tačiau gerai prižiūrimose treniruotėse su kvalifikuotu instruktoriumi taekwondo yra saugesnė nei daugelis kitų sporto šakų. Vaikų grupėse kontaktiniai elementai yra ribojami ir kontroliuojami.
Kaip pasirinkti gerą taekwondo mokyklą
Ne visos mokyklos vienodos. Tai svarbu suprasti, nes instruktoriaus kokybė ir mokyklos filosofija lems, kokią patirtį gaus jūsų vaikas. Štai į ką verta atkreipti dėmesį.
Aplankykite treniruotę prieš registruodamiesi. Geras instruktorius visada leis jums stebėti pamoką. Stebėkite, kaip jis bendrauja su vaikais – ar yra kantrūs, ar aiškiai aiškina, ar vaikai atrodo laimingi ir įsitraukę.
Klauskite apie instruktoriaus kvalifikaciją. Jis turėtų turėti ne tik aukštą diržą, bet ir pedagoginį pasirengimą darbui su vaikais. Juodas diržas nereiškia automatiškai, kad žmogus moka mokyti.
Atkreipkite dėmesį į grupės dydį. Mažesnės grupės – geresnis dėmesys kiekvienam vaikui. Idealiai vaikų grupėje turėtų būti ne daugiau nei 15–20 vaikų vienam instruktoriui.
Pasiteiraukite apie saugumo protokolus. Kaip elgiamasi, jei vaikas susižeidžia? Ar yra pirmos pagalbos rinkinys? Ar instruktoriai turi atitinkamą sertifikavimą?
Pasikalbėkite su kitų vaikų tėvais. Geriausias informacijos šaltinis – žmonės, kurių vaikai jau lanko tą mokyklą. Jų patirtis pasakys daugiau nei bet koks reklaminis lankstinukas.
Pirmoji pamoka dažniausiai nemokama. Naudokitės šia galimybe – leiskite vaikui išbandyti ir paskui paklauskite jo nuomonės. Jei jam patiko ir jis nori grįžti – tai geras ženklas.
Kaip tėvai gali palaikyti vaiką namuose
Taekwondo nesibaigią salės durimis. Tai, kaip tėvai reaguoja į vaiko pažangą ar nesėkmes, turi didžiulę įtaką tam, kaip vaikas išgyvena šią patirtį.
Pirmas ir svarbiausias patarimas – nekurkite per didelių lūkesčių. Jei vaikas pradeda lankyti taekwondo ir po mėnesio dar neatlieka sudėtingų technikų – tai normalu. Kiekvienas progresuoja savo tempu. Palyginimai su kitais vaikais daro daugiau žalos nei naudos.
Antra – domėkitės, bet neperkraukite. Paklauskite po treniruotės, kaip sekėsi, ką nauja išmoko, kas buvo sunku. Bet nereikia versti vaiko atkartoti visų judesių namuose ar klausinėti, kodėl jis dar negavo kito diržo.
Trečia – ateikite į varžybas ir egzaminus. Jūsų buvimas reiškia labai daug. Vaikas, kuris mato tėvus tribūnose, jaučiasi palaikomas ir saugus. Net jei jis pralaimėjo ar suklydo – jūsų šypsena po to yra svarbesnė už bet kokį medalį.
Ketvirta – kalbėkite apie vertybes, kurias mato treniruotėse. Jei vaikas pasakoja, kad instruktorius kalbėjo apie pagarbą – pratęskite tą pokalbį namuose. Taekwondo filosofija geriausiai įsisavinama, kai ji kartojama ir namuose.
Penkta – leiskite vaikui turėti sunkių dienų. Bus dienų, kai vaikas nenorės eiti į treniruotę. Tai normalu. Bet yra skirtumas tarp trumpalaikio nenoro ir tikro noro mesti. Padėkite vaikui atskirti vieną nuo kito.
Kai mažasis kovotojas tampa dideliu žmogumi
Galiausiai, taekwondo yra investicija – ne į sportinę karjerą (nors ir tokia galima), o į žmogų, kuriuo taps jūsų vaikas. Tėvai, kurių vaikai ilgus metus praktikavo šį kovos meną, dažnai sako tą patį: „Aš nežinau, ar mano vaikas kada nors varžysis olimpiadoje, bet žinau, kad jis išmoko atsikelti po kritimo.”
Tai ir yra esmė. Taekwondo moko ne tik, kaip smogti ar apsiginti. Jis moko, kaip stovėti tiesiai, kai sunku. Kaip gerbti žmones aplink save, net kai nesutinki su jais. Kaip dirbti ilgai ir kantriai dėl kažko, kas neateis greitai. Kaip pralaimėti oriai ir laimėti kukliai.
Šios pamokos neišnyksta kartu su vaikystės diržais. Jos lieka. Ir kai jūsų vaikas po daugelio metų susidurs su sunkiu sprendimu, sudėtinga situacija ar momentu, kai norėsis pasiduoti – kažkur giliai jis prisimins, ką reiškia stovėti ant tatami ir nepasiduoti.
Tad jei dar svarstote, ar verta išbandyti – atsakymas paprastas: eikite ir pažiūrėkite. Leiskite vaikui pabandyti. Galbūt po metų jis nebebus tas pats vaikas, kuris pirmą kartą atsistojo ant kilimėlio. Ir tai bus geriausia, kas galėjo nutikti.
