Kodėl trenerio pasirinkimas yra toks svarbus?
Kai vaikas pradeda sportuoti, tėvai dažniausiai galvoja apie klubą, įrangą, treniruočių grafiką. Bet vienas dalykas, kuriam skiriama per mažai dėmesio – tai pats treneris. Žmogus, kuris kiekvieną savaitę praleis su jūsų vaiku daugiau laiko nei daugelis giminaičių. Žmogus, kuris formuos ne tik sportines įgūdžius, bet ir požiūrį į save, į nesėkmes, į komandą, į pastangas.
Geras treneris gali uždegti vaike aistrą sportui visam gyvenimui. Blogas – užgesinti ją per kelis mėnesius. Ir tai nėra perdėjimas. Tyrimai rodo, kad viena pagrindinių priežasčių, kodėl vaikai meta sportą, yra ne sunkumai ar nuovargis, o neigiama patirtis su treneriu.
Tėvai kartais jaučiasi nepatogiai vertindami trenerį – juk tas žmogus yra profesionalas, turi patirties, galbūt net titulų. Bet jūs esate savo vaiko tėvai, ir jūsų intuicija bei stebėjimai yra lygiai tokie pat svarbūs kaip bet kokia sporto kvalifikacija. Šiame straipsnyje kalbėsime apie tai, į ką atkreipti dėmesį – ypač apie tuos signalus, kurie turėtų sukelti nerimą.
Pirmasis susitikimas: ką galima pastebėti iš karto
Pirmasis kontaktas su treneriu daug pasako. Tai nereiškia, kad reikia spręsti iš vieno pokalbio, bet kai kurie dalykai iškart krenta į akis.
Atkreipkite dėmesį, kaip treneris kalba su vaiku. Ar jis lenkiasi žemiau, kad būtų akių lygyje? Ar klausia vaiko vardo ir jį prisimena? Ar domisi, ko vaikas tikisi, ko bijo, ką mėgsta? Ar visas pokalbis vyksta per jus, tarsi vaiko ten iš viso nebūtų? Geras treneris nuo pat pradžių mato vaiką kaip asmenybę, o ne kaip dar vieną narį grupėje.
Taip pat svarbu, kaip treneris reaguoja į jūsų klausimus. Jei jau pirmame susitikime jaučiate, kad jūsų klausimai erzina, kad atsakymai yra trumpi ir nekantrūs – tai signalas. Treneris, kuris gerbia tėvus ir supranta jų vaidmenį, bus atviras pokalbiui. Jis nesijaus grėsme, kai tėvai klausia.
Praktinis patarimas: Prieš pirmąjį susitikimą pasiruoškite kelis klausimus – apie treniruočių filosofiją, apie tai, kaip treneris elgiasi su vaikais, kurie atsilieka, apie tai, kaip sprendžiami konfliktai grupėje. Stebėkite ne tik atsakymus, bet ir tai, kaip treneris jaučiasi juos duodamas.
Raudona vėliava Nr. 1: gėdinimas ir žeminimas kaip „motyvacija”
Tai viena rimčiausių problemų, ir ji deja vis dar pasitaiko. Kai kurie treneriai mano, kad gėdinimas veikia – kad vaikas, kuriam pasakoma „tu esi blogiausias šioje grupėje” arba „tavo draugai tai jau seniai moka, o tu vis dar”, pasistengės labiau. Kartais taip ir nutinka trumpuoju laikotarpiu. Bet kaina yra milžiniška.
Vaikai, kurie reguliariai gėdinami treniruočių metu, pradeda sieti sportą su neigiamomis emocijomis. Jie bijo klysti. Jie vengia rizikuoti. Jie nustoja džiaugtis judėjimu. Ir galiausiai – jie meta. Arba lieka, bet su tokiu požiūriu į save, kuris jiems kenkia toli už sporto ribų.
Gėdinimas ne visada atrodo akivaizdžiai. Kartais tai yra subtilūs komentarai: „Na, bent jau tu stengiesi” (su tonu, kuris sako visai ką kitą). Kartais tai yra viešas palyginimas su kitais vaikais. Kartais tai yra sarkazmas, kuris suaugusiems atrodo kaip humoras, bet vaikui – kaip įgėlimas.
Paklauskite savo vaiko po treniruočių, kaip jis jautėsi. Jei vaikas dažnai sako, kad jautėsi kvailas, blogas, nesugebantis – tai verta rimtai apsvarstyti. Ypač jei šie jausmai siejami su konkrečiais trenerio žodžiais.
Raudona vėliava Nr. 2: fizinis ir emocinis spaudimas, kuris peržengė ribas
Sportas reikalauja pastangų. Vaikai turi mokytis dirbti, net kai sunku. Tai normalu ir sveika. Bet yra skirtumas tarp sveiko iššūkio ir spaudimo, kuris kenkia.
Fizinis spaudimas tampa problema, kai vaikas reguliariai grįžta namo su skausmais, kurie nėra įprasto raumenų nuovargio rezultatas. Kai treneris liepia tęsti, nepaisant vaiko skundų dėl skausmo. Kai poilsis ir atsigavimas laikomi silpnumo požymiu. Vaikai dar neturi tokio kūno suvokimo kaip suaugusieji – jie dažnai klausys trenerio net tada, kai kūnas siunčia aiškius signalus sustoti. Trenerio pareiga yra tai suprasti ir apsaugoti vaiką, o ne išnaudoti šį pasitikėjimą.
Emocinis spaudimas yra sunkiau pastebimas, bet lygiai taip pat žalingas. Tai situacijos, kai vaikas jaučia, kad trenerio meilė ar dėmesys priklauso nuo rezultatų. Kai vaikas bijo pasakyti treneriui, kad jam skauda arba kad jis pavargęs. Kai vaikas grįžta namo nervingas, irzlus, ir tai vyksta reguliariai po treniruočių.
Ką daryti: Kalbėkitės su vaiku ne apie tai, ką jis išmoko treniruotėje, bet apie tai, kaip jis jautėsi. Tai skirtingi klausimai, ir antrasis daug svarbesnis.
Raudona vėliava Nr. 3: treneris, kurio negalima kritikuoti
Sveika trenerio ir tėvų santykių dinamika reiškia, kad tėvai gali klausti, išreikšti susirūpinimą, ir gauti pagarbų atsakymą. Jei treneris reaguoja į bet kokią kritiką ar klausimą gynybiškai, piktai, arba pradeda aiškinti, kad tėvai „nesuprantą sporto” – tai rimtas signalas.
Ypač pavojinga, kai treneris bando atskirti vaiką nuo tėvų. Tai gali atrodyti subtiliai: „Tavo tėvai per daug tave globoja”, „Čia sportas, ne žaidimų aikštelė, tėvai turėtų netrukdyti”, „Jei nori tapti tikru sportininku, turėsi išmokti klausyti manęs, o ne tėvų.” Šie žodžiai, ypač sakyti vaikui be tėvų, yra labai nerimą keliantys.
Treneris, kuris gerbia savo darbą ir vaikus, supras, kad tėvai yra partneriai, o ne kliūtis. Jis bus suinteresuotas, kad tėvai žinotų, kas vyksta treniruotėse. Jis pats inicijuos pokalbius, jei iškyla kokių nors klausimų.
Taip pat atkreipkite dėmesį, ar treneris leidžia tėvams stebėti treniruotes. Kai kuriuose sporto šakose tam tikros treniruotės gali būti uždaros – tai normalu. Bet jei tėvai niekada negali matyti, kas vyksta, ir tai aiškinama neaiškiais argumentais – verta paklausti kodėl.
Raudona vėliava Nr. 4: mėgstamiausių žaidimas ir diskriminacija
Kiekvienas treneris turi simpatijas – tai žmogiška. Bet profesionalus treneris sugeba valdyti šias simpatijas ir užtikrinti, kad kiekvienas vaikas grupėje jaustųsi matomas ir vertinamas.
Problema kyla, kai aiškiai matosi, kad vienas ar keli vaikai gauna daugiau dėmesio, geresnę įrangą, daugiau laiko aikštelėje, ir tai nesusiję su jų pastangomis ar pažanga. Kai kritika taikoma tik tam tikriems vaikams, o kiti už tas pačias klaidas negirdi nieko. Kai treneris šypsosi vienam ir ignoruoja kitą.
Vaikai tai pastebi labai greitai. Ir tai jiems skauda – net tiems, kurie yra „mėgstamiausi”, nes jie supranta, kad tai neteisinga. Tokia aplinka kuria nesveikų santykių dinamiką grupėje, skatina konkurenciją ir pavydą, o ne komandos dvasią.
Diskriminacija gali būti ir rimtesnė – pagal lytį, tautybę, šeimos socialinę padėtį. Jei jūsų vaikas skundžiasi, kad treneris skirtingai elgiasi su skirtingais vaikais be aiškios priežasties, tai verta rimtai išnagrinėti.
Kaip kalbėtis su vaiku apie tai, kas vyksta treniruotėse
Daugelis tėvų grįžę po treniruotės klausia: „Kaip sekėsi?” ir gauna atsakymą „Gerai” arba „Nieko”. Tai normalu – vaikai ne visada nori ar moka kalbėti apie savo patirtis. Bet yra būdų, kaip paskatinti atviresnį pokalbį.
Vietoj bendrų klausimų, klauskite konkrečių: „Kas šiandien buvo sunkiausia?” „Ar buvo momentas, kai norėjai mesti ir eiti namo?” „Ar treneris šiandien ką nors pasakė, kas tave nustebino?” „Ar buvo kažkas juokinga?” Konkretūs klausimai atveria konkretesnius atsakymus.
Taip pat svarbu sukurti aplinką, kurioje vaikas žino, kad gali pasakyti bet ką – ir jūs nesupyksite, nesijaudinsite per daug, ir neiškart bėgsite spręsti situacijos. Vaikai kartais nutyli problemas, nes bijo, kad tėvai „padarys sceną” arba privers juos mesti sportą, kurio jie iš tikrųjų nenori mesti.
Pasakykite vaikui aiškiai: „Jei treneris ką nors sako ar daro, kas tau nepatinka arba verčia jaustis blogai – aš noriu apie tai žinoti. Mes kartu nuspręsime, ką daryti. Bet aš nedarysiu nieko be tavo žinios.”
Praktinis patarimas: Kartais vaikai lengviau kalba ne tiesiogiai, o per veiklą – važiuodami automobiliu, valgydami, žaisdami. Nebūtina sėdėti akis į akį ir „turėti pokalbį”. Tiesiog būkite šalia ir klausykitės.
Kai reikia veikti: ką daryti, jei pastebėjote raudonas vėliavas
Pastebėjote kažką nerimą keliančio. Ką dabar? Pirmas žingsnis – nesiskubinti. Vienas incidentas gali būti nesusipratimas, bloga diena, konteksto stoka. Bet jei tas pats kartojasi, jei vaikas reguliariai grįžta namo nusiminęs, jei jūsų intuicija sako, kad kažkas ne taip – laikas veikti.
Pradėkite nuo pokalbio su treneriu. Rinkitės ramų, privatų momentą – ne iškart po treniruotės, kai visi pavargę ir emocionalūs. Pasakykite, ką pastebėjote, ir klausykite atsakymo. Geras treneris priims jūsų susirūpinimą rimtai ir bandys paaiškinti arba keistis. Blogas – gynsis, puols arba nuvertins jūsų pastebėjimus.
Jei pokalbis su treneriu nieko nepakeitė arba jei situacija yra rimtesnė (fizinis smurtas, seksualinis priekabiavimas, sisteminis žeminimas), kreipkitės į klubo vadovybę. Jei ir tai nepadeda – yra sporto federacijos, vaikų teisių institucijos, kurios gali padėti.
Ir galiausiai – nebijokite keisti trenerio ar klubo. Tai nėra kapituliacija. Tai nėra jūsų vaiko silpnumas. Tai yra jūsų, kaip tėvų, pareiga užtikrinti, kad jūsų vaikas sportuotų saugioje, palaikančioje aplinkoje. Sporto šaka gali likti ta pati – tik žmogus, kuris moko, gali pasikeisti.
Kai sportas tampa džiaugsmu, o ne baime: kaip atrodo tikrai geras treneris
Kalbėjome daug apie tai, ko reikia vengti. Bet verta pasakyti ir apie tai, kaip atrodo tikrai geras treneris – nes tai padeda suprasti, ko ieškoti, o ne tik ko bijoti.
Geras treneris džiaugiasi vaiko pažanga, o ne tik rezultatais. Jis mato, kai vaikas stengiasi, net jei tas stengimasis dar neduoda vaisių. Jis kalba apie klaidas kaip apie mokymosi galimybes, ne kaip apie nesėkmes. Jis žino kiekvieno vaiko vardą ir bent kažką apie kiekvieną iš jų – ne tik sportinius duomenis, bet ir tai, kas jiems patinka, ko jie bijo, kaip jie mokosi.
Geras treneris taip pat moka juoktis. Treniruotės su juo nėra karinė stovykla – jose yra vietos žaidimui, juokui, netikėtumams. Vaikai po tokių treniruočių grįžta namo pavargę, bet laimingi. Jie nori grįžti.
Ir gal svarbiausia – geras treneris supranta, kad jo darbas yra ne tik išugdyti sportininkus. Jo darbas yra padėti vaikams tapti geresniais žmonėmis. Drąsesniais. Atsparesniais. Gebančiais dirbti komandoje. Gebančiais prarasti oriai ir laimėti be puikybės. Tai yra tikroji sporto vertė – ir tikrasis gero trenerio indėlis.
Jei jūsų vaikas turi tokį trenerį – branginkit jį. Sakykite jam ačiū. Tokie žmonės keičia gyvenimus – ir tai nėra perdėjimas. O jei dar ieškote – žinokite, ką ieškote. Jūs to nusipelnote. Ir jūsų vaikas – dar labiau.
