Kodėl dienoraštis – tai ne tik sąsiuvinis su užraktu
Prisimenu, kaip vaikystėje gavau pirmąjį dienoraštį – rožinį, su spynele ir mažu rakteliu. Tuomet maniau, kad tai vienintelis būdas rašyti dienoraštį. Dabar, kai pati auklėju vaikus, suprantu, kad dienoraštis gali būti bet kas – nuo paprasto sąsiuvinio iki skaitmeninės programėlės telefone. Svarbiausia ne forma, o tai, kad vaikas turėtų saugią erdvę savo mintims ir jausmams.
Dienoraščio rašymas vaikams suteikia daug daugiau nei tik rašymo įgūdžių tobulinimą. Tai tarsi draugas, kuriam gali pasakyti viską, kas ant širdies, nesibaiminant būti išgirstam ar pasmerkiam. Psichologai pastebi, kad vaikai, kurie reguliariai rašo dienoraštį, geriau supranta savo emocijas, lengviau įveikia stresą ir geriau moka išreikšti save. Be to, tai puikus būdas išsaugoti prisiminimus – vėliau, užaugę, jūsų vaikai galės perskaityti savo mintis ir nusišypsoti prisimindami, kokie buvo.
Kada vaikas pasiruošęs pradėti
Nėra vieno teisingo amžiaus, kada vaikui reikėtų pradėti rašyti dienoraštį. Kai kurie vaikai pradeda jau būdami šešerių, kiti – tik paauglystėje. Viskas priklauso nuo vaiko individualaus brandos lygio, rašymo įgūdžių ir, svarbiausia, noro.
Jaunesniems vaikams, kurie dar tik mokosi rašyti, dienoraštis gali būti daugiau piešinių nei žodžių. Ir tai visiškai gerai! Penkerių ar šešerių metų vaikas gali piešti savo dienos įvykius, o jūs galėte padėti parašyti vieną sakinį po piešiniu. Septynmečiai ir aštuonmečiai jau gali rašyti trumpus sakinius patys, o vyresni vaikai – pilnus pasakojimus.
Svarbu atpažinti ženklus, kad vaikas galbūt būtų suinteresuotas dienoraščiu. Ar jis mėgsta pasakoti apie savo dieną? Ar dažnai klausia, ar gali turėti „slaptą” daiktą? Ar mėgsta rašyti ar piešti? Jei atsakėte „taip” bent į vieną klausimą, galbūt laikas pasiūlyti dienoraštį.
Kaip pasirinkti tinkamą dienoraštį
Nueiti į knygų parduotuvę ir pasirinkti dienoraštį gali būti tikras nuotykis. Lentynos pilnos įvairiausių variantų – su spynelėmis, be jų, su klausimais, tuščiais lapais, spalvotais, juodais… Kaip pasirinkti tą vienintelį?
Pirmiausia, leiskite vaikui pačiam pasirinkti. Tai jo dienoraštis, ir jam turi patikti kaip atrodo. Jei jūsų dukrai patinka vienaragiai – puiku, tegul bus su vienaragiais. Jei sūnui patinka futbolas – kodėl ne futbolo tematikos sąsiuvinis? Kai vaikui patinka pats dienoraštis kaip daiktas, jis norės jį atidaryti ir naudoti.
Jaunesniems vaikams rekomenduoju dienoraščius su klausimais arba užduotimis. Pavyzdžiui, „Kas šiandien tave pradžiugino?”, „Ką naujo išmokai?”, „Už ką esi dėkingas?”. Tokie klausimai padeda vaikui suprasti, ką rašyti, ir neleidžia užstrigti ties tuščiu lapu. Vyresniems vaikams labiau tinka tuščiais lapais dienoraščiai, kuriuose jie gali laisvai reikštis.
Dar viena galimybė – skaitmeniniai dienoraščiai. Yra specialių programėlių, skirtų vaikams, kurios turi slaptažodžius ir yra saugios. Tačiau asmeniškai manau, kad rašymas ranka turi savo žavesį ir naudą – tai padeda geriau įsiminti, lavina smulkiąją motoriką ir leidžia atsiriboti nuo ekranų.
Pirmieji žingsniai: kaip pradėti nerašant „Brangus dienorašti”
Daugelis vaikų, gavę naują dienoraštį, nežino, nuo ko pradėti. Ir tai visiškai normalu! Tuščias puslapis gali būti gąsdinantis net suaugusiems, ką jau kalbėti apie vaikus.
Pirmasis įrašas nebūtinai turi būti kažkas ypatingo. Galite pasiūlyti vaikui pradėti nuo paprasčiausių dalykų: „Šiandien aš gavau šį dienoraštį. Man patinka jo spalva/piešinys/formatas. Rašau jį, nes…”. Arba dar paprasčiau – tiesiog aprašyti savo dieną: „Šiandien buvau mokykloje, pietavau makaronus, po pamokų žaidžiau su draugu Tomu”.
Galite kartu su vaiku sugalvoti dienoraščiui vardą. Taip, dienoraštis gali turėti vardą! Kai kuriems vaikams lengviau rašyti, kai jie įsivaizduoja, kad kreipiasi į konkretų „draugą”. Tai gali būti „Lina”, „Maksas” ar net „Pūkuotis” – viskas, kas vaikui atrodo įdomu.
Pirmąsias kelias dienas galite sėdėti šalia vaiko, kol jis rašo. Ne tam, kad skaitytumėte (to daryti negalima!), bet tiesiog tam, kad palaikytumėte. Galite patys skaityti knygą ar užsiiminėti savo reikalais, bet jūsų buvimas šalia suteikia vaikui pasitikėjimo.
Kaip padėti išlaikyti įprotį (nesikišant per daug)
Štai čia prasideda pats sunkiausias dalykas. Pirmąsias kelias dienas vaikas rašo entuziastingai, bet po savaitės dienoraštis pradeda dulkėti stalčiuje. Kaip padėti išlaikyti įprotį, bet tuo pačiu nespausti per daug?
Pirmiausia, sukurkite rutiną. Dienoraštis turėtų tapti natūralia dienos dalimi, kaip ir dantų valymas. Geriausias laikas – prieš miegą. Tai rami dienos pabaiga, kai vaikas gali apmąstyti, kas vyko. Galite sukurti ritualą: po vakarinių procedūrų vaikas 10-15 minučių rašo dienoraštį, o tada skaitote pasaką arba šnekučiuojatės.
Tačiau nedarykite iš dienoraščio privalomo namų darbo. Jei vaikas vieną dieną neturi noro rašyti – nieko baisaus. Geriau praleisti dieną, nei versti rašyti per prievartą ir taip sugadinti visą patirtį. Galite švelniai priminti: „Gal šiandien norėtum ką nors užrašyti dienoraštyje?”, bet jei atsakymas „ne” – priimkite tai.
Kai kuriems vaikams padeda vizualūs priminmai. Galite kartu sukurti spalvotą kalendorių, kuriame vaikas užklijuoja lipdukus už kiekvieną dieną, kai parašė dienoraštį. Tik svarbu, kad tai būtų ne bausmė už neužrašytas dienas, o šventimas tų dienų, kai pavyko.
Ką daryti, kai vaikas sako „Nežinau, ką rašyti”
Tai, ko girdžiu dažniausiai iš tėvų: „Mano vaikas nori rašyti dienoraštį, bet sako, kad nežino, ką rašyti”. Ir tai tikrai dažna problema, ypač pradžioje.
Turiu pasidalinti sąrašu klausimų, kurie gali padėti vaikui pradėti. Galite juos išsispausdinti ir įklijuoti į dienoraščio viršelį:
- Kas šiandien buvo geriausia dienos dalis?
- Kas tave šiandien nustebino?
- Su kuo šiandien žaidei ar kalbėjai?
- Ką naujo šiandien išmokai?
- Kas tave šiandien prajuokino?
- Ar šiandien kas nors buvo sunku? Kaip su tuo susidorojai?
- Apie ką šiandien svajoji?
- Už ką šiandien esi dėkingas?
Dar viena idėja – teminės savaitės. Vieną savaitę galite pasiūlyti vaikui rašyti apie draugus, kitą – apie pomėgius, dar kitą – apie svajones. Tai suteikia kryptį, bet kartu palieka laisvę.
Jaunesniems vaikams puikiai veikia piešinių ir žodžių derinys. Pasiūlykite nupiešti dienos įvykį ir parašyti tris sakinius apie jį. Arba įklijuoti nuotrauką (jei tokia yra) ir aprašyti, kas joje nutiko.
Privatumo klausimas: skaityti ar neskaityti
Tai, ko daugelis tėvų klausia, bet ne visi drįsta paklausti garsiai: ar galima skaityti vaiko dienoraštį? Trumpas atsakymas – ne. Ilgesnis atsakymas – irgi ne, bet yra niuansų.
Dienoraštis yra vaiko asmeninė erdvė. Tai vieta, kur jis gali būti visiškai atviras, nesibaimindamas pasmerkimo ar pasekmių. Jei vaikas žinos ar įtars, kad skaitote jo dienoraštį, jis nustos būti atviras. Pradės rašyti tai, ką, jo manymu, norite skaityti, arba visai nustos rašyti.
Tačiau suprantu tėvų nerimą. Norite žinoti, kas vyksta vaiko gyvenime, ar jis nesusiduria su patyčiomis, ar neturi rimtų problemų. Štai keletas būdų, kaip išlaikyti balansą:
Jaunesniems vaikams (iki 8-9 metų) galite pasiūlyti, kad jie patys jums paskaitytų, jei nori. Sakykite: „Jei nori pasidalinti tuo, ką šiandien parašei, labai norėčiau išgirsti. Bet jei tai tik tau – tai visiškai gerai”. Dauguma mažesnių vaikų mielai dalijasi.
Vyresniems vaikams ir paaugliams – gerbiama privatumas yra būtinybė. Užuot skaityti dienoraštį, ieškokite kitų būdų palaikyti ryšį. Reguliarūs pokalbiai, bendras laikas, atvira komunikacija – tai daug efektyvesni būdai suprasti, kas vyksta vaiko gyvenime.
Vienintelė išimtis būtų situacija, kai turite rimtų įrodymų, kad vaikas gali sau ar kitiems kelti pavojų. Bet net ir tokiu atveju geriau pirmiausia pasikalbėti su vaiku ar kreiptis į specialistą, nei slapta skaityti dienoraštį.
Įdomios dienoraščio rašymo idėjos
Kad dienoraštis netaptų nuobodus, galite pasiūlyti vaikui įvairių kūrybinių būdų jį užpildyti. Dienoraštis nebūtinai turi būti tik tekstas – jis gali būti kūrybos projektas!
Koliažai ir lipdukai. Leiskite vaikui dekoruoti puslapius lipukais, įklijuoti nuotraukas, bilietus iš kino ar koncerto, lapus iš parko – bet ką, kas primena svarbius momentus. Tai ypač patinka jaunesniems vaikams ir padeda vizualiai mąstantiems vaikams geriau išreikšti save.
Nuotaikų sekimas. Vaikas gali kiekvieną dieną nupiešti arba pažymėti savo nuotaiką – šypsniuką, liūdną veidą, įtūžusį, nustebusį. Po to gali trumpai parašyti, kodėl taip jautėsi. Tai puikus būdas vaikui mokytis atpažinti ir įvardyti emocijas.
Dėkingumo sąrašai. Kartą per savaitę vaikas gali parašyti sąrašą dalykų, už kuriuos yra dėkingas. Tyrimai rodo, kad dėkingumo praktika padeda vaikams būti laimingesniais ir optimistiškesniais.
Svajonių puslapiai. Vaikas gali skirti vieną puslapį savo svajonėms – ką nori pasiekti, kur nori nuvažiuoti, kuo nori tapti. Vėliau, po metų ar dviejų, bus įdomu pažiūrėti, kaip pasikeitė svajonės.
Pokalbiai su savimi. Vyresni vaikai gali rašyti laiškus sau ateityje: „Laiškas man po metų” arba „Laiškas man, kai būsiu 18-os”. Tai padeda apmąstyti savo vertybes ir tikslus.
Kai dienoraštis tampa tiltu tarp jūsų ir vaiko
Nors dienoraštis yra asmeninis dalykas, jis gali netikėtai tapti būdu sustiprinti jūsų ryšį su vaiku. Ne skaitant jį slapta, bet kuriant bendrą patirtį aplink jį.
Kai kurios šeimos turi tradiciją – kartą per savaitę visi šeimos nariai (įskaitant tėvus!) 15 minučių kartu rašo savo dienoraščius. Kiekvienas savo erdvėje, bet kartu. Po to galite pasidalinti po vieną dalyką, kurį parašėte (jei norite). Tai kuria jaukią atmosferą ir rodo vaikui, kad rašymas yra svarbus visai šeimai.
Galite turėti ir bendrą šeimos dienoraštį, kuris egzistuoja greta asmeninių. Į jį visi rašo apie bendrus įvykius – išvykas, šventes, juokingus nutikimus. Tai tampa šeimos istorija, kurią visi kuria kartu.
Kai vaikas užauga ir pats nusprendžia pasidalinti kažkuo iš savo dienoraščio, tai yra didelė dovana. Klausykitės be vertinimo, kritikos ar patarimų (nebent vaikas tiesiogiai prašo). Tiesiog klausykitės ir dėkokite už pasitikėjimą.
Kai žodžiai tampa sparnais
Žinote, kas nuostabu? Po kelių metų jūsų vaikas galės paimti senus dienoraščius ir pamatyti, kiek pasikeitė, užaugo, išmoko. Perskaityti apie tas dienas, kai baimino pirma diena mokykloje, ar kaip pirmą kartą išmoko važiuoti dviračiu. Tie užrašymai taps brangiausiais prisiminimais.
Dienoraštis – tai ne tik rašymo įgūdžių lavinimas ar emocinio intelekto ugdymas (nors tai irgi svarbu). Tai investicija į vaiko savęs pažinimą, į jo gebėjimą reflektuoti, į jo emocinę sveikatą. Vaikai, kurie rašo dienoraštį, mokosi, kad jų mintys ir jausmai yra svarbūs, kad verta juos išreikšti ir išsaugoti.
Tad jei dar neesate pabandę pasiūlyti vaikui dienoraščio – galbūt dabar pats laikas? Nueikite kartu į knygų parduotuvę, leiskite vaikui pasirinkti patinkantį sąsiuvinį, ir pradėkite šią kelionę. Nepamirškite, kad tai vaiko kelionė, ne jūsų. Jūsų vaidmuo – palaikyti, padrąsinti, bet ne kontroliuoti.
Ir kas žino – galbūt pradėsite rašyti ir savo dienoraštį? Būtų puiku po dvidešimties metų sėdėti su suaugusiu vaiku ir kartu skaityti savo užrašus iš tų pačių dienų, juoktis iš to, kas tada atrodė svarbu, ir džiaugtis prisiminimais. Dienoraštis – tai laiko kapsulė, kurią kuriate šiandien, kad atidarytumėte rytoj. Ir tai tikrai verta.
