Pradžia / Tėvams / Vaikų plaukimo mokyklos: kaip pasirinkti tinkamą trenerį

Vaikų plaukimo mokyklos: kaip pasirinkti tinkamą trenerį

Kodėl treneris yra svarbiau nei baseinas

Daugelis tėvų, ieškodami vaikų plaukimo mokyklos, pirmiausia žiūri į baseiną – ar jis švarus, ar vanduo šiltas, ar yra persirengimo kambariai su sušildytomis grindimis. Ir tai suprantama, nes aplinka tikrai svarbi. Tačiau jei tektų rinktis tarp puikaus baseino su vidutiniu treneriu ir paprasčiausio baseino su nuostabiu treneriu – rinkitės trenerį. Visada.

Treneris yra tas žmogus, kuris formuoja jūsų vaiko santykį su vandeniu. Ne tik techniškai – kaip laikyti rankas, kaip kvėpuoti, kaip atsukti galvą. Bet ir emociškai. Ar vaikas po pirmos pamokos norės grįžti? Ar jis basos kojomis bėgs prie vandens, ar tempiamas ir verkiantis? Tai labai dažnai priklauso nuo to, kaip treneris elgiasi su mažais žmonėmis.

Šiame straipsnyje kalbėsime apie tai, kaip išsirinkti tinkamą plaukimo trenerį savo vaikui – ne tik pagal diplomus ir sertifikatus, bet ir pagal tuos dalykus, kurių jokiame dokumente neparašyta.

Amžius ir patirtis – ar tai tas pats?

Kai tėvai klausia apie trenerį, dažniausiai pirmasis klausimas būna: „Kiek metų jis dirba?” Ir tai logiška – patirtis svarbi. Bet čia slypi vienas subtilus dalykas: patirtis ir kompetencija dirbti su vaikais nėra tas pats.

Treneris, kuris 20 metų mokė suaugusiuosius plaukti, gali būti visiškai pasimetęs su šešiamečiu, kuris bijo panardinti veidą į vandenį. Ir atvirkščiai – jaunas treneris, baigęs specializuotus kursus darbui su vaikais ir turintis natūralų ryšį su mažaisiais, gali padaryti stebuklus per kelias savaites.

Tad ką reikėtų tikrinti?

  • Specializacija. Ar treneris dirba būtent su vaikais? Ar tai jo pagrindinė sritis, ar tiesiog papildoma veikla?
  • Kvalifikacija. Lietuvoje plaukimo treneriai turėtų turėti atitinkamą sportinio ugdymo išsilavinimą arba sertifikatus. Nebijokite paklausti tiesiogiai.
  • Nuolatinis mokymasis. Geras treneris nuolat tobulėja – lanko seminarus, seka naujoves. Jei treneris sako, kad jam nereikia jokių papildomų mokymų, nes „ir taip viską žino” – tai jau signalas.

Bet svarbiausia – stebėkite, kaip treneris bendrauja su vaikais. Tai pasakys daugiau nei bet koks diplomas.

Pirmasis susitikimas: ką stebėti ir ko klausti

Prieš užrašydami vaiką į plaukimo mokyklą, paprašykite galimybės stebėti pamoką arba bent trumpai pasikalbėti su treneriu. Dauguma gerų mokyklų tai leidžia ir net skatina – jei mokykla kategoriškai atsisako leisti tėvams pažiūrėti į procesą, tai jau kelia klausimų.

Stebėdami pamoką, atkreipkite dėmesį į šiuos dalykus:

  • Kaip treneris kalba su vaikais. Ar jo balsas šiltas? Ar jis lenkiasi žemyn, kad būtų vaiko akių lygyje? Ar šypsosi? Ar vartoja paprastus, vaikams suprantamus žodžius?
  • Kaip reaguoja į klaidą. Ar vaikas, kuris kažko nesugebėjo, gauna palaikymą ir aiškų paaiškinimą? Ar treneris rodo nekantrumą, pakelia balsą, gūžčioja pečiais?
  • Ar visi vaikai įtraukti. Geras treneris nepamirš nė vieno vaiko grupėje. Jis pastebės, kad vienas vaikas stovi nuošalyje, kad kitas atrodo išsigandęs.
  • Ar pamoka atrodo kaip žaidimas ar kaip kariuomenė. Ypač mažiems vaikams plaukimas turėtų būti linksmas. Jei pamoka primena drausmės pratybas, kažkas negerai.

Po pamokos galite paklausti trenerio kelių paprastų klausimų: kaip jis dirba su vaikais, kurie bijo vandens? Kaip reaguoja, jei vaikas verkia ar atsisako eiti į vandenį? Kaip bendrauja su tėvais? Atsakymai daug pasakys apie jo požiūrį.

Baimė vandens – kaip treneris turėtų su ja dirbti

Nemažai vaikų ateina į plaukimo pamokas su tam tikra baime. Kažkas bijo panardinti veidą, kažkas bijo gilios vietos, kažkas tiesiog bijo prarasti grindis po kojomis. Ir tai visiškai normalu – tai ne kaprizas, ne užgaida, tai tikras jausmas, kurį vaikas negali tiesiog „išjungti”.

Geras treneris tai supranta. Jis niekada nespaus vaiko daryti to, ko šis dar nėra pasiruošęs. Jis niekada nesako: „Nebijok, čia nieko baisaus” – nes tai vaikui nepadeda. Jis verčiau sako: „Aš čia, laikau tave, nieko neatsitiks.”

Štai kaip turėtų atrodyti darbas su baime:

  • Laipsniškas artėjimas. Pirmiausia – vandens purslai. Tada – veido drėkinimas. Tada – trumpas panardimas. Kiekvienas žingsnis – tik tada, kai vaikas yra pasiruošęs.
  • Pasitikėjimas prieš techniką. Kol vaikas nepasitiki treneriu ir vandeniu, jokia technika neįsisavins. Geras treneris pirmiausia kuria ryšį.
  • Niekada per jėgą. Jei treneris fiziškai stumia vaiką į vandenį, laiko galvą po vandeniu prieš vaiko valią arba naudoja bet kokią prievartą – tai yra absoliučiai nepriimtina. Tokio trenerio reikia atsisakyti nedelsiant.

Paklauskite trenerio konkrečiai: „Ką darysite, jei mano vaikas atsisako eiti į vandenį?” Atsakymas daug pasakys. Jei jis sako, kad „susidoros” arba kad „visi vaikai galiausiai eina” – tai ne tas atsakymas, kurio norite išgirsti.

Grupės dydis: kada mažiau yra daugiau

Vienas iš dalykų, kurį tėvai neretai pamiršta patikrinti – kiek vaikų yra grupėje. Ir tai labai svarbu, ypač mažiems vaikams arba tiems, kurie tik pradeda mokytis.

Idealus variantas mažiems vaikams (iki 5-6 metų) – individualios pamokos arba labai mažos grupelės, ne daugiau kaip 3-4 vaikai vienam treneriui. Kai vaikų daugiau, treneris tiesiog fiziškai negali sekti kiekvieno, reaguoti į kiekvieną emociją, pastebėti kiekvieną progresą ar problemą.

Vyresniems vaikams (nuo 7-8 metų) grupė gali būti šiek tiek didesnė – iki 6-8 vaikų. Bet ir čia svarbu, kad treneris turėtų galimybę skirti dėmesio kiekvienam.

Kai kurios mokyklos siūlo dideles grupes, nes tai ekonomiškiau. Tačiau jei grupėje 10-12 vaikų ir vienas treneris, tikėtis individualaus dėmesio nelabai galima. Tokiu atveju pamoka tampa daugiau kolektyvine veikla nei tikru mokymu.

Praktinis patarimas: Prieš užsirašydami, paprašykite nurodyti tikslų vaikų skaičių grupėje. Ir ne tą, kuris parašytas reklaminiame lankstinuke, o tą, kuris realiai būna pamokose.

Ženklai, kad treneris tikrai geras – ir ženklai, kad reikia ieškoti kito

Kartais sunku pasakyti, ar treneris tinkamas, nes viskas atrodo gerai „ant popieriaus”. Todėl štai keletas konkrečių ženklų, kurie padės apsispręsti.

Geri ženklai:

  • Vaikas po pamokos yra laimingas arba bent jau ramus, net jei kažkas nesisekė
  • Treneris po pamokos trumpai papasakoja, kaip sekėsi – ne tik „gerai”, bet konkrečiai
  • Vaikas pats kalba apie trenerį namuose – mini jo vardą, pasakoja, ką darė
  • Treneris žino jūsų vaiko vardą ir prisimena jo ypatumus
  • Jei kažkas nesiseka, treneris ieško kito būdo paaiškinti, o ne kartoja tą patį
  • Treneris skatina, bet nespaudžia – džiaugiasi net mažu progresu

Raudonos vėliavėlės:

  • Vaikas nenori eiti į pamokas ir negali paaiškinti kodėl – arba sako, kad treneris „šaukia” ar „bara”
  • Treneris lyginasi vaikus tarpusavyje arba gėdina prieš grupę
  • Jūs kaip tėvas ar mama jaučiatės ignoruojami, kai bandote pakalbėti
  • Treneris naudoja telefoną pamokos metu
  • Po kelių mėnesių nematote jokio progreso ir treneris negali paaiškinti kodėl
  • Treneris fiziškai laiko vaiką taip, kad šis aiškiai jaučiasi nepatogiai

Pasitikėkite savo instinktu. Jei kažkas jus neramina, net jei negalite tiksliai pasakyti kas – tai verta išsiaiškinti. Kalbėkite su treneriu tiesiogiai. Geras treneris tokius pokalbius priims kaip normalią bendradarbiavimo dalį, o ne kaip kritiką.

Kaip vaikas gali padėti pats pasirinkti

Štai vienas dalykas, kurį tėvai kartais pamiršta: vaikas taip pat turi nuomonę. Ir ji svarbi. Žinoma, trejų metų mažylis negali įvertinti trenerio pedagoginių metodų, bet jis puikiai jaučia, ar jam su tuo žmogumi saugu ir malonu.

Jei jūsų vaikas jau pakankamai didelis, pakalbėkite su juo prieš ir po bandomosios pamokos. Klauskite ne tik „ar patiko?”, bet ir:

  • „Kaip tau atrodo treneris? Ar jis/ji malonus?”
  • „Ar jautei, kad treneris tave mato ir girdi?”
  • „Ar norėtum grįžti?”
  • „Ar buvo kažkas, kas tau nepatiko arba kas išgąsdino?”

Mažesniems vaikams galite stebėti kūno kalbą. Ar vaikas džiaugsmingai bėga prie baseino? Ar jis atsisveikina su treneriu? Ar po pamokos yra energingas ir linksmas? Tai yra geri ženklai. Jei vaikas po pamokos tylus, susigūžęs arba sako, kad „nebenori plaukti” – tai verta išsiaiškinti.

Vaiko jausmai – tai ne kaprizas. Tai informacija.

Kai radote tinkamą trenerį – kaip palaikyti gerą bendradarbiavimą

Radote trenerį, kuriam pasitikite savo vaiką. Puiku. Bet čia darbas nesibaigia – geras santykis tarp tėvų, vaiko ir trenerio reikalauja nuolatinio palaikymo.

Keli dalykai, kurie padės šiam trikampui veikti sklandžiai:

Būkite atviri, bet nepernelyg kišasi. Treneris yra profesionalas. Jei jis sako, kad vaikas šiandien buvo nekoncentruotas – priimkite tai kaip informaciją, ne kaip kritiką. Bet jei kažkas jus neramina – kalbėkite. Geras treneris vertina tėvų įsitraukimą.

Nekritikuokite trenerio prieš vaiką. Net jei kažkas jums nepatiko, aptarkite tai su treneriu atskirai. Jei vaikas girdi, kad tėvai nepasitiki treneriu, jis irgi nustos pasitikėti – ir tai apsunkins mokymąsi.

Palaikykite namuose. Paklauskite vaiko po pamokos, ko jis šiandien išmoko. Džiaukitės net mažomis pergalėmis – pirmu kartu panardinus veidą, pirmu savarankišku plūduravimu. Tai sustiprina teigiamą patirtį.

Nepamiršite, kad progresas nėra linijinis. Bus savaičių, kai vaikas tarsi „atsitrauks” – tai normalu. Nauja įgūdžių stadija dažnai prasideda nuo laikino regreso. Geras treneris tai paaiškins, o jūs galėsite raminti vaiką, o ne jaudintis.

Kai vaikas tikrai nori plaukti, o ne tik „reikia” – jūs padarėte viską teisingai. Tai reiškia, kad treneris, aplinka ir jūsų palaikymas sudėjosi į tinkamą derinį. Ir tai – tikra sėkmė.

Scroll Up