Kai scenarijaus nėra – prasideda tikroji magija
Prisimenu, kaip mano šešiametė dukra kartą paprašė suvaidinti princesę. Pasiruošiau visą istoriją – kur ji gyvena, kas nutiko, kaip baigsis… Bet ji po penkių minučių paskelbė: „Ne, mama, dabar aš esu ne princesė, o drakonas, kuris moka kepti pyragus!” Ir štai tuomet supratau – vaikai yra gimę improvizacijos meistrai. Jie nežino, kas yra „taisyklės”, „scenarijus” ar „kaip turėtų būti”. Jie tiesiog kuria čia ir dabar.
Improvizacija vaikams – tai ne kokia nors sudėtinga teatro technika. Tai natūralus būdas tyrinėti pasaulį, išbandyti skirtingus vaidmenis, spręsti problemas ir, svarbiausia, nebijoti klysti. Kai leidžiame vaikams improvizuoti, mes iš tikrųjų sakome: „Tavo idėjos yra vertingos. Tavo vaizduotė yra galinga. Tu gali kurti savo pasaulį.”
Kodėl improvizacija – tai ne tik žaidimas
Daugelis tėvų galvoja, kad improvizacija – tai tik linksma pramoga. Iš dalies taip ir yra! Bet už to slypi daug daugiau. Kai vaikas improvizuoja, jis mokosi priimti sprendimus akimirksniu. Jis mokosi klausytis kitų ir reaguoti į tai, kas vyksta aplinkui. Jis mokosi, kad nėra vieno teisingo atsakymo.
Mano sūnus, kuris anksčiau labai bijodavo kalbėti klasėje, po kelių mėnesių improvizacijos žaidimų namie tapo drąsesnis. Ne todėl, kad staiga tapo ekstravertu, bet todėl, kad suprato – net jei pasakysi kažką „ne taip”, visada gali tęsti toliau, pakeisti kryptį, paversti tai kažkuo juokingu ar įdomiu. Klaidos tapo ne bausmė, o galimybė.
Improvizacija ugdo:
– Kūrybiškumą ir vaizduotę – kai nėra scenarijaus, reikia sugalvoti viską pačiam
– Pasitikėjimą savimi – vaikas suvokia, kad jo idėjos yra vertingos
– Socialiniai įgūdžiai – mokymasis bendradarbiauti, klausytis, derinti savo idėjas su kitų
– Problemų sprendimą – kaip išsisukti iš netikėtos situacijos?
– Emocinį intelektą – vaidinant skirtingus personažus, vaikas mokosi suprasti įvairias emocijas
Nuo ko pradėti namuose
Gera žinia ta, kad jums nereikia jokių specialių įgūdžių ar įrangos. Improvizacija prasideda nuo paprasto „o kas būtų, jei…?” Galite pradėti bet kada ir bet kur – laukdami eilėje, važiuodami automobiliu, ruošdami vakarienę.
Paprasti žaidimai pradedantiesiems:
„Taip, ir…” žaidimas – tai improvizacijos pagrindas. Vienas žmogus sako sakinį, kitas turi jį priimti sakydamas „taip” ir pridėti kažką savo. Pavyzdžiui:
– Mama: „Einame į parduotuvę.”
– Vaikas: „Taip, ir ten sutinkame kalbantį šunį!”
– Mama: „Taip, ir jis mums parodo slaptą duonos skyrių!”
Šis žaidimas moko nepaneigti kito žmogaus idėjų, o priimti jas ir plėtoti toliau. Tai svarbi gyvenimo pamoka – ne visada reikia sakyti „ne” ar „bet”, kartais galima tiesiog pasakyti „taip” ir pažiūrėti, kas nutiks.
Personažų kūrimas iš nieko:
Paprašykite vaiko pasirinkti tris atsitiktinius dalykus – galbūt tai, ką jis mato kambaryje. Pavyzdžiui: pagalvė, obuolys ir batai. Dabar kartu sukurkite personažą, kuris kaip nors susijęs su šiais daiktais. Gal tai yra minkštas herojus, kuris mėgsta obuolius ir turi magiškus batus? Leiskite vaikui vadovauti – jūsų darbas tik užduoti klausimus: „O kaip jis skamba? Kaip jis vaikšto? Ko jis nori?”
Improvizacijos žaidimai skirtingiems amžiams
Mažiesiems (3-5 metai):
Šio amžiaus vaikai dar tik mokosi žaisti su kitais, todėl improvizacija jiems turėtų būti labai paprasta ir fizinė. „Gyvūnų žaidimas” veikia puikiai – jūs sakote gyvūną, o vaikas turi jį parodyti. Paskui keičiatės vaidmenimis. Galite pridėti situacijas: „Kaip šoka dramblys? O kaip dramblys valgo ledus?”
„Magiškas kilimas” – ištieskite antklodę ar rankšluostį ir apsimeskite, kad tai skraidantis kilimas. Kur skrendate? Ką matote? Kas nutinka? Leiskite vaikui pasakoti, o jūs tik reaguokite į jo idėjas.
Viduriniokams (6-9 metai):
Šiame amžiuje vaikai jau gali laikytis sudėtingesnių taisyklių ir bendradarbiauti. „Ledo žaidimas” – vienas žmogus užšąla tam tikroje pozoje, kitas turi sugalvoti, kas tai per personažas ir ką jis veikia. Pavyzdžiui, jei vaikas stovi ant vienos kojos su iškeltomis rankomis, gal jis yra flamingo baletininkas? Ar žmogus, bandantis pasiekti labai aukštą saldainių dėžutę?
„Istorijos grandinė” – sėdite ratu (gali būti net du žmonės) ir kuriate istoriją po vieną sakinį. Taisyklė: negalima pasakyti „ne” tam, ką kitas pasakė. Jei mama sako „kartą gyveno katinas, kuris nemėgo pieno”, vaikas negali sakyti „ne, jis mėgo pieną”. Jis turi tęsti: „Jis vietoj to gėrė apelsinų sultis!”
Vyresniems (10+ metai):
Paaugliai dažnai jaučiasi nepatogiai improvizuodami, nes labai bijo atrodyti kvailai. Todėl svarbu sukurti saugią aplinką ir patiems nebijoti būti juokingais.
„Ekspertų interviu” – vienas žmogus yra „ekspertas” visiškai absurdiškoje temoje (pvz., kaip treniruoti debesis, kaip kalbėtis su duona), kitas – žurnalistas, kuris uždavinėja rimtus klausimus. Ekspertas turi atsakyti labai rimtai ir įtikinamai.
„Scenos iš skirtingų žanrų” – pasirinkite paprastą situaciją (pvz., pirkimas parduotuvėje) ir suvaidinkite ją skirtingais stiliais: kaip siaubo filmą, kaip romantišką komediją, kaip dokumentinį filmą, kaip operą. Tai moko lankstumo ir parodo, kaip tas pats dalykas gali būti pateiktas visiškai skirtingai.
Kai vaikas sako „aš nemoku” arba „aš nenoriu”
Ne visi vaikai iškart pamėgsta improvizaciją. Kai kurie yra labiau uždari, kitiems reikia laiko įsijungti. Ir tai visiškai normalu! Štai ką galite padaryti:
Nepriverskite. Jei vaikas nenori dalyvauti, leiskite jam būti žiūrovu. Dažnai po kelių kartų, kai jie mato, kaip kiti linksminasi, patys nori prisijungti. Mano draugės sūnus pirmąsias tris savaites tik žiūrėjo, kaip ji su dukra žaidžia. Paskui vieną dieną tiesiog įšoko į žaidimą ir tapo aktyviausiuoju dalyviu.
Pradėkite nuo to, kas jiems patinka. Jei jūsų vaikas mėgsta dinozaurus, improvizuokite apie dinozaurus. Jei jis mėgsta maistą, kurkite istorijas apie maistą. Improvizacija neturi būti apie teatrą ar vaidybą – ji gali būti apie bet ką.
Patys būkite kvailais. Kai vaikai mato, kad tėvai nebijo atrodyti juokingai, jie jaučiasi saugiau. Padarykite kažką absurdiško. Kalbėkite keistais balsais. Kritę ant grindų ir apsimeskite, kad esate išsilydęs ledas. Jūsų „nesėkmės” yra geriausias pavyzdys, kad improvizacijoje nėra klaidų.
Improvizacija kasdienėse situacijose
Nereikia specialiai skirti laiko improvizacijai – ji gali natūraliai įsilieti į jūsų kasdienybę.
Automobilio kelionės: Užuot klausę muzikos, sukurkite istoriją apie kiekvieną praeinantį automobilį. Kas jame važiuoja? Kur jie keliauja? Kas nutiks, kai jie atvyks?
Maisto ruošimas: Apsimeskite, kad esate kulinarinės laidos vedėjai. Vaikas gali būti šefas, kuris paaiškina kiekvieną žingsnį labai dramatiška maniera. „Ir dabar, ponios ir ponai, mes įdėsime šią nuostabią morką į puodą!”
Valymas: Taip, net valymas gali būti improvizacija! Apsimeskite, kad esate robotai, kurie mokosi valyti pirmą kartą. Arba kad esate slapti agentai, kurie turi pašalinti visus įrodymus (žaislus) prieš atvykstant inspektoriui (tėčiui).
Laukimas eilėje: Užuot žiūrėję į telefonus, žaiskite „kas aš esu”. Vienas žmogus sugalvoja personažą (gyvūną, daiktą, žmogų), kitas turi atspėti užduodamas klausimus.
Grupinė improvizacija – kai susirenka draugai
Jei jūsų vaikas kviečia draugus, improvizacijos žaidimai gali būti puiki alternatyva ekranams. Štai keletas žaidimų, kurie veikia su grupe:
„Muziejus”: Vienas vaikas yra muziejaus lankytojas, kiti – statulos. Kai lankytojas praeina pro šalį, statula atgyja ir parodo, kas ji yra. Lankytojas turi atspėti. Paskui visi keičiasi vaidmenimis.
„Mašina”: Vienas vaikas pradeda kartoti paprastą judesį ir garsą (pvz., rankos judėjimas aukštyn-žemyn ir „čik-čik”). Kitas vaikas prisijungia su savo judesiu ir garsu, kuris papildo pirmąjį. Po vieną prisijungia visi, kol susidaro sudėtinga „mašina” iš žmonių.
„Įšaldytas teatras”: Vienas vaikas yra režisierius, kiti – aktoriai. Režisierius sako situaciją (pvz., „cirke”), ir visi užšąla pozose, kurios atitinka tą situaciją. Režisierius gali „paliesti” aktorių, ir tas atgyja, parodo trumpą sceną, ir vėl užšąla.
Kai improvizacija tampa gyvenimo būdu
Po kurio laiko pastebėsite, kad improvizacija keičia ne tik žaidimų laiką, bet ir tai, kaip jūsų šeima sprendžia problemas. Kai sugenda planai, užuot stresavę, galite pasakyti: „Na, improvizuojame!” Kai vaikas susiduria su netikėta situacija mokykloje, jis prisimena, kad gali prisitaikyti, pakeisti kryptį, rasti naują sprendimą.
Viena mama pasidalijo istorija, kaip jos dukra panaudojo improvizacijos įgūdžius mokykloje. Mergaitė turėjo pristatyti projektą, bet pamiršo pusę medžiagos namuose. Užuot išsigandusi, ji tiesiog pakeitė pristatymo stilių – padarė jį interaktyvų, paprašė klasės draugų padėti užpildyti trūkstamą informaciją. Mokytoja buvo sužavėta jos kūrybiškumu.
Tai ir yra improvizacijos galia – ne tik scenoje ar žaidime, bet ir gyvenime. Kai vaikai mokosi, kad nėra vieno teisingo kelio, kad galima eksperimentuoti, klysti ir bandyti iš naujo, jie tampa atsparesni, kūrybiškesni ir drąsesni.
Kai žaidimas tampa tikrove
Improvizacija su vaikais – tai ne apie tobulumą. Tai ne apie tai, kad sukurtumėte nuostabias istorijas ar suvaidintumėte įspūdingas scenas. Tai apie tai, kad būtumėte kartu, juoktumėtės kartu, kartais jaustumėtės kvailai kartu. Tai apie tai, kad pasakytumėte vaikui: „Tavo idėjos yra svarbios. Tavo balsas turi reikšmę. Tu gali kurti.”
Kiekvieną kartą, kai sakote „taip, ir…” užuot „ne, bet…”, jūs mokote vaiką atvirumo. Kiekvieną kartą, kai kartu kuriate absurdišką istoriją apie skraidančius bananus, jūs mokote, kad gyvenimas gali būti linksmas ir netikėtas. Kiekvieną kartą, kai leidžiate vaikui pakeisti žaidimo taisykles, jūs mokote lankstumo ir prisitaikymo.
Taigi šiandien vakare, užuot įjungę televizorių, pamėginkite pasakyti: „O kas būtų, jei mes būtume pingvinai, kurie ką tik atidarė piceriją?” Ir leiskite prasidėti magijai. Nes improvizacija – tai ne tik žaidimas. Tai būdas augti, mokytis ir būti kartu. Ir kas gali būti svarbiau už tai?
