Kodėl jojimas – tai daugiau nei tik sportas
Jei jūsų vaikas bent kartą matė arklį iš arti ir akys jam nušvito – žinote tą jausmą. Kažkas ypatingo nutinka, kai mažas žmogus susitinka su tokiu didžiuliu, šiltu ir jautriu gyvūnu. Ir daugelis tėvų tuo momentu pagalvoja: gal verta išbandyti jodinėjimą?
Jojimas Lietuvoje vaikams tampa vis populiaresnis, ir tai nėra atsitiktinumas. Tai veikla, kuri vienu metu ugdo fizinę pusiausvyrą, atsakomybės jausmą, pasitikėjimą savimi ir gebėjimą bendrauti su gyvūnais. Bet kaip ir su bet kuria kita veikla – ne kiekvienas jojimo klubas ar arklidė tinka kiekvienam vaikui. Todėl prieš registruodami atžalą į pirmą pamoką, verta žinoti, į ką atkreipti dėmesį.
Šiame straipsnyje kalbėsime apie tai, kaip veikia jojimo klubai Lietuvoje, ko tikėtis pirmose pamokose, kaip išsirinkti tinkamą vietą ir ką daryti, jei vaikas bijo arklių, bet vis tiek nori joti.
Nuo kokio amžiaus vaikai gali pradėti jodinėti
Vienas pirmų klausimų, kurį tėvai užduoda – ar mano vaikas dar ne per mažas? Atsakymas priklauso nuo kelių dalykų: vaiko fizinio išsivystymo, emocinio brandumo ir, žinoma, konkrečios arklidės taisyklių.
Dauguma jojimo klubų Lietuvoje priima vaikus nuo 4–5 metų amžiaus. Tačiau reikia suprasti, kad tokio amžiaus vaikams jojimas atrodo kitaip – tai dažniausiai vadinamas poniukų jojimas arba vedimas už pavadžio. Vaikas sėdi ant mažo arkliuko, o instruktorius ar tėvai veda gyvūną. Tai puikus būdas susipažinti su arklio judėjimu, išmokti taisyklingai sėdėti ir tiesiog nepabijoti.
Nuo 6–7 metų vaikai jau gali pradėti tikras jodinėjimo pamokas – mokytis valdyti arklį, suprasti komandas, dirbti su instruktoriumi. Šiame amžiuje jie jau gali susikaupti, klausytis nurodymų ir suvokti, kad arklys – tai ne žaislas, o gyvas padaras, kuriam reikia pagarbos.
Vyresni vaikai – nuo 10 metų – jau gali rimčiau domėtis sportiniu jojimu, ruoštis varžyboms ar net pasirinkti konkretų jodinėjimo stilių: dresūrą, šuolius per kliūtis ar kryžminį jodinėjimą. Bet tai jau kitas etapas, iki kurio dar reikia nueiti.
Praktinis patarimas: Jei vaikui dar nėra 5 metų, bet jis labai nori jodinėti – ieškokite arklidžių, kurios siūlo „pažintines” pamokas ar tiesiog apsilankymus, kur galima patirti arklį iš arti, šerti, glamonėti. Tai puikus pirmas žingsnis.
Ką reiškia „gera arklidė” ir kaip ją atpažinti
Lietuvoje šiuo metu veikia nemažai jojimo klubų – nuo didelių profesionalių centrų iki mažų, šeimyninių arklidžių kaime. Ir vieni, ir kiti gali būti puikūs – arba ne. Dydis čia nėra garantija kokybės.
Štai į ką verta atkreipti dėmesį, kai pirmą kartą atvykstate apžiūrėti arklidės:
- Arklidės švarumas ir tvarka. Tai ne apie sterilumą – arklidė yra arklidė, ten bus kvapas ir šiaudai. Bet bendroji tvarka, švarūs vandens kibirai, gerai prižiūrėti arkliai – tai rodo, kad žmonės čia dirba su meile ir atsakomybe.
- Arklių elgesys. Stebėkite gyvūnus. Jei arkliai atrodo nervingi, baimingi ar agresyvūs – tai ženklas, kad kažkas negerai. Geri mokymo arkliai paprastai būna ramūs, pripratę prie žmonių, ypač prie vaikų.
- Instruktorius. Pakalbėkite su juo. Ar jis aiškina, ar tik duoda komandas? Ar jam rūpi vaikas, ar tik tai, kad pamoka vyktų pagal planą? Geras instruktorius visada paklaus, ar vaikui patinka, ar jis jaučiasi saugiai, ar nori kažko paklausti.
- Saugos priemonės. Šalmas – privalomas. Taškai. Jokių išimčių. Jei arklidė siūlo jodinėti be šalmo – eikite kitur.
- Grupės dydis. Idealiai vaikų grupėje turėtų būti ne daugiau kaip 5–6 vaikai vienam instruktoriui. Jei grupė didesnė – instruktorius fiziškai negali sekti visų vienu metu.
Taip pat labai rekomenduojame pirmą kartą ateiti ne į pamoką, o tiesiog apžiūrėti vietos. Daugelis arklidžių tai leidžia ir net skatina. Tai jūsų teisė kaip tėvų – pamatyti, kur jūsų vaikas praleis laiką.
Kaip atrodo pirmosios jojimo pamokos
Daug tėvų įsivaizduoja, kad vaikas ateis į pirmą pamoką ir iš karto šuoliuos per laukus. Realybė – kiek kitokia, bet nuo to ne mažiau įdomi.
Pirmosios pamokos dažniausiai vyksta maneže – uždaroje arba atviroje arenoje, kur arklys juda aplink ratą. Vaikas mokosi taisyklingai sėdėti balne, laikyti vadžias, duoti signalus arkliui kojomis. Skamba paprastai, bet iš tikrųjų tai reikalauja nemažai koncentracijos ir koordinacijos.
Pirmose pamokose instruktorius dažniausiai veda arklį pats arba stovi šalia ir stebi. Vaikas mokosi jausti arklio judėjimą, prisitaikyti prie jo ritmo. Tai vadinama posadka – taisyklinga jojiko laikysena. Ir tai – tikras menas, kurio mokosi net suaugusieji.
Po kelių pamokų vaikai paprastai jau gali patys valdyti arklį žingsniu, vėliau – risčia. Šuoliai ir sudėtingesnės figūros ateina daug vėliau – po mėnesių ar net metų reguliaraus mokymosi.
Ko tikėtis po pirmos pamokos:
- Vaikas gali būti pavargęs – jodinėjimas naudoja raumenis, kurių kasdieniniame gyvenime beveik nenaudojame.
- Gali skaudėti vidinę šlaunų pusę – tai normalu pradedantiesiems.
- Vaikas greičiausiai bus labai susijaudinęs ir norės papasakoti viską iki smulkmenų.
- Gali būti, kad iš karto norės eiti kitą dieną – tai geras ženklas!
Jojimo stiliai: ką rinktis vaikui
Kai vaikas jau šiek tiek pramoksta jodinėti, gali kilti klausimas – o kokio stiliaus jojimas jam labiausiai tinka? Lietuvoje dažniausiai sutiksite du pagrindinius stilius: klasikinį (angliškąjį) ir vesternišką.
Klasikinis jojimas – tai tas, kurį matote olimpiadose. Elegantiškas, techniškai sudėtingas, reikalaujantis daug disciplinos. Jei vaikas svajoja apie varžybas, dresūrą ar šuolius per kliūtis – šis stilius jam tinkamas. Dauguma Lietuvos jojimo klubų moko būtent klasikinio jojimo.
Vesterniškas jojimas – atsipalaidavęs, su plačiu balnu, daugiau priminantis kino vakariečių jodinėjimą. Kai kuriems vaikams šis stilius atrodo patrauklesnis, nes atrodo „laisviau”. Lietuvoje vesternišką jodinėjimą siūlančių klubų yra mažiau, bet jų galima rasti.
Yra ir kita galimybė – hipoterapija. Tai jodinėjimas kaip terapinė priemonė, skirta vaikams su specialiais poreikiais: autizmo spektro sutrikimais, cerebriniu paralyžiumi, raidos vėlavimu. Hipoterapija vyksta su specialiai apmokytais instruktoriais ir terapeutais. Jei jūsų vaikui tai aktualu – ieškokite specializuotų centrų, ne paprastų jojimo klubų.
Pradedantiesiems vaikams stilius iš tikrųjų nėra pats svarbiausias dalykas. Svarbiausia – geras instruktorius, ramus arklys ir tai, kad vaikui patinka. Stilių visada galima pasirinkti vėliau.
Kiek kainuoja jojimas ir ar tai įperkama
Kalbėkime atvirai – jodinėjimas nėra pigi veikla. Bet ir ne tokia brangi, kaip daugelis galvoja. Viskas priklauso nuo vietos, formato ir dažnumo.
Vidutiniškai Lietuvoje viena jojimo pamoka vaikui kainuoja nuo 15 iki 35 eurų. Didmiesčiuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje – kainos paprastai didesnės. Mažesniuose miesteliuose ar kaimo arklidėse galima rasti ir pigiau.
Kai kurios arklidės siūlo abonementus – pavyzdžiui, 4 pamokos per mėnesį už fiksuotą kainą. Tai paprastai apsimoka labiau nei mokėti už kiekvieną pamoką atskirai.
Prie pamokų kainos reikia pridėti ir įrangą. Pradžiai pakanka:
- Jojimo šalmo (nuo 30 iki 100 eurų, priklausomai nuo kokybės)
- Patogių kelnių – tinkamos jodinėjimui arba tiesiog elastingos sportinės
- Batų su nedideliu kulnu (kad koja neslystu per kilpą)
Specialių jojimo batų ar kelnių su zamšine įklote pradžiai nebūtina pirkti – tai galima įsigyti vėliau, kai bus aišku, kad vaikui patinka ir jis nori tęsti.
Patarimas tėvams: Prieš perkant brangią įrangą, paklauskite arklidės – daugelis turi nuomojamų šalmų pradedantiesiems. Tai puikus būdas išbandyti, ar vaikui patiks, nepradedant nuo didelių investicijų.
Kai vaikas bijo arklių – ką daryti
Tai nutinka dažniau, nei galvotumėte. Vaikas sako, kad nori jodinėti, bet kai pamato tikrą arklį iš arti – sustingsta. Arba priešingai – tėvai nori, kad vaikas išbandytų jodinėjimą, bet jis kategoriškai atsisako.
Pirmas ir svarbiausias dalykas – niekada neversti. Arklys yra didelis gyvūnas, ir baimė jo atžvilgiu yra visiškai normali ir sveika reakcija. Prievarta čia ne tik nepadės – gali sukelti ilgalaikę traumą ir visam laikui atimti norą jodinėti.
Jei vaikas bijo, bet domisi arkliais – pradėkite nuo tolo. Ateikite į arklidę tiesiog pasižiūrėti. Pažiūrėkite, kaip kiti vaikai joja. Leiskite vaikui stebėti iš saugaus atstumo. Neskubinkite.
Kitas žingsnis – susipažinimas su arkliuku per tvorą ar vartus. Leiskite vaikui paduoti morkytę ar obuolį. Tai labai veiksminga – kai vaikas pamato, kad arklys švelniai paima maistą ir nieko blogo nenutinka, baimė pamažu mažėja.
Geri instruktoriai žino, kaip dirbti su baikščiais vaikais. Jie neskuba, nekelia balso, leidžia vaikui diktuoti tempą. Jei instruktorius spaudžia vaiką ar sako „čia nėra ko bijoti, lipk” – tai blogas ženklas.
Dažnai baimė praeina per 2–3 apsilankymus, kai vaikas supranta, kad arklys yra ramus ir negrėsmingas. Bet kartais tai užtrunka ilgiau – ir tai visiškai gerai.
Kaip jodinėjimas keičia vaikus – ir tai, ko nesitikėjote
Tėvai, kurių vaikai joja, dažnai pastebi pokyčius, kurių iš pradžių nesitikėjo. Žinoma, vaikas tampa fiziškai stipresnis, geresnė pusiausvyra, geresnė laikysena. Bet tai – tik ledkalnio viršūnė.
Jodinėjimas moko atsakomybės tokiu būdu, kurio jokia kita veikla negali pasiūlyti. Vaikas supranta, kad arklys yra gyva būtybė, kuri priklauso nuo jo. Reikia pasirūpinti, kad arklys būtų švariai nuvalytas po pamokos, kad jis gautų vandens, kad balnas būtų tinkamai uždėtas. Tai ne žaidimas – tai tikra atsakomybė.
Taip pat ugdomas kantrumas. Arklys nepaklūsta iš karto. Reikia kartoti, ieškoti ryšio, suprasti gyvūno kalbą. Vaikai, kurie joja, išmoksta, kad rezultatai ateina ne iš karto – ir tai labai vertinga gyvenimo pamoka.
Nemažai tėvų pastebi, kad jodinėjimas padeda vaikams su dėmesio sutelkimo sunkumais. Kai esi ant arklio, negali galvoti apie nieką kitą – reikia būti čia ir dabar, jausti gyvūną, reaguoti į jo judesius. Tai savotiškas judantis mindfulness.
O draugystės, kurios užsimezga arklidėje – dažnai labai stiprios. Vaikai, kurie kartu joja, kartu prižiūri arklius, kartu pergyvena pirmus šuolius – sukuria ypatingą ryšį.
Arklidė – ne tik pamoka, bet ir bendruomenė
Geriausios jojimo vietos Lietuvoje yra ne tik vietos, kur vaikas gauna pamoką ir išeina. Jos yra bendruomenės – su savo tradicijomis, renginiais, žmonėmis, kuriems arkliai yra gyvenimo dalis.
Ieškodami arklidės, paklauskite: ar jie rengia stovyklas vasarą? Ar organizuoja ekskursijas į gamtą su arkliais? Ar yra galimybė dalyvauti varžybose, jei vaikas norės? Ar galima ateiti ir tiesiog praleisti laiką su arkliais, ne tik pamokų metu?
Tokios detalės daug pasako apie tai, kokia yra arklidės kultūra. Jei žmonės ten dirba tik dėl pinigų – tai bus jaučiama. Jei jie myli tai, ką daro – tai taip pat bus jaučiama.
Vasaros jojimo stovyklos – atskira tema, verta dėmesio. Daugelis Lietuvos arklidžių siūlo savaitines stovyklas vaikams, kur vaikai gyvena šalia arklių, mokosi juos prižiūrėti, joja kiekvieną dieną ir kartu leidžia laiką. Tai viena iš tų patirčių, kurias vaikai prisimena visą gyvenimą.
Jei jūsų vaikas jau kurį laiką joja ir jums atrodo, kad jis tikrai įsimylėjo šį pasaulį – apsvarstykite tokią stovyklą. Tai gali būti vienas geriausių vasaros dovanų, kurią galite jam padovanoti.
Galiausiai, jodinėjimas – tai kelionė, o ne tikslas. Neskubinkite, nereikalaukite greitų rezultatų, nespaudžite vaiko tapti čempionu. Leiskite jam tiesiog džiaugtis – arklio kvapas, vėjas veide, tas ypatingas ryšys su gyvūnu, kuris yra visiškai kitoks nei bet kas kitas. Jei vaikas iš arklidės grįžta laimingas – jūs jau pasirinkote teisingai.
