Kodėl pasakų kūrimas yra stebuklingas užsiėmimas šeimai
Prisimenu, kaip mano penkiametė dukra kartą paklausė: „Mama, o kodėl pasakose visada princesės laukia princų? Gal princesė galėtų pati nuskraidinti drakoną?” Ir štai taip gimė mūsų pirmoji bendra pasaka apie princesę Aurą, kuri mokėjo kalbėtis su gyvūnais ir gelbėjo karalystę nuo nuobodulio burtų.
Pasakų kūrimas su vaikais – tai ne tik linksmas laisvalaikio praleidimas. Tai tikra vaizduotės treniruotė, kalbos ugdymas ir emocinio intelekto lavinimas viename. Kai kuriate pasakas kartu, jūsų vaikas mokosi išreikšti mintis, spręsti problemas kūrybiškai ir suprasti, kad jo idėjos yra vertingos. Be to, tai nuostabus būdas praleisti kokybišką laiką kartu, kai telefonai ir planšetės lieka nuošalyje.
Daugelis tėvų galvoja, kad pasakų kūrimui reikia specialių talentų ar rašytojo įgūdžių. Tiesą sakant, reikia tik noro ir šiek tiek fantazijos – o vaikai turi jos ištisas vandenynus! Jūsų užduotis – padėti tai išlieti į žodžius ir vaizdus.
Atsitiktinių žodžių metodas – kai chaosas virsta nuotykiu
Vienas paprasčiausių ir linksmiausių būdų pradėti kurti pasaką – atsitiktinių žodžių žaidimas. Paruoškite dėžutę ar maišelį ir įmeskite į jį popierėlio lapelius su įvairiais žodžiais: daiktais, veiksmais, būdvardžiais. Tegul vaikai patys rašo ar piešia žodžius – „raketa”, „kepykla”, „šokantis”, „žalias”, „dramblys”, „saldainiai”.
Kai ateis pasakos kūrimo metas, kiekvienas ištraukia po tris-keturis žodžius. Štai jūsų pasakos ingredientai! Dabar reikia sugalvoti istoriją, kuri sujungtų visus šiuos keistus elementus. Kaip dramblys atsidūrė raketoje? Kodėl kepykla pradėjo šokti?
Mano patirtis rodo, kad kuo keistesnė žodžių kombinacija, tuo įdomesnė pasaka gimsta. Kartą ištraukėme žodžius „skėtis”, „pica” ir „nėrimas”. Gimė pasaka apie berniuką, kuris po skėčiu nėrė į picos jūrą ir ten sutiko sūrio karalių. Vaikai juokėsi iki ašarų!
Šis metodas puikiai tinka net mažiems vaikams, kurie dar nemoka skaityti – jie gali piešti paveikslėlius vietoj žodžių. O vyresniems vaikams galite sudėtinginti užduotį: tegul ištraukia žodžius ir per minutę sugalvoja pasakos pradžią.
Pasakų grandinė – kai kiekvienas prideda savo gabalėlį
Šis metodas idealiai tinka šeimoms, kuriose keletas vaikų arba kai norite įtraukti visą kompaniją. Vienas žmogus pradeda pasaką vienu-dviem sakiniais, kitas tęsia, trečias prideda savo posūkį. Pasaka keliauja ratu, o kiekvienas dalyvis prideda po gabalėlį.
Pavyzdžiui, mama pradeda: „Gyveno kartą katinas, kuris nemėgo pieno.” Vyresnis brolis tęsia: „Vietoj to jis gėrė tik apelsinų sultis ir dėl to tapo oranžinis.” Jaunesnioji sesuo prideda: „Kiti katinai juokėsi iš jo, todėl jis nusprendė tapti tigru.”
Įdomiausia, kad niekas nežino, kur pasaka baigsis! Kartais istorija tampa visiškai absurdiška, kartais netikėtai išmintinga. Svarbiausia – nustatyti keletą pagrindinių taisyklių. Mes namuose turime tokią: negalima „nužudyti” kitų žmonių personažų (bet galima juos paversti į kiškius ar nusiųsti į kosmosą). Taip pat stengiamės, kad kiekvienas prieš perduodamas pasaką toliau, užbaigtų bent vieną veiksmą ar mintį.
Šis metodas puikiai lavina klausymo įgūdžius, nes reikia atidžiai sekti, ką pasakė ankstesnis žmogus. Be to, vaikai mokosi prisitaikyti prie kitų idėjų ir kurti bendradarbiaudami.
Pasakos iš nuotraukų – kai vaizdai pasakoja istorijas
Kiekviena šeima turi krūvas nuotraukų – telefone, kompiuteryje, senose albumuose. Kodėl gi jų nepanaudoti pasakų kūrimui? Pasirinkite keletą visiškai nesusijusių nuotraukų ir bandykite sukurti istoriją, kuri jas sujungtų.
Mes kartą paėmėme nuotrauką iš atostogų prie jūros, senelės gimtadienio nuotrauką ir atsitiktinį šuniuko paveikslėlį. Gimė pasaka apie šuniuką, kuris norėjo surengti senelei gimtadienį paplūdimyje, bet bangos vis nunešdavo tortą. Vaikas pats sugalvojo, kaip šuniukas išsprendė problemą – paprašė žuvėdrų pagalbos!
Galite naudoti ir žurnalų iškarpes, atvirukus, savo piešinius. Ypač įdomu naudoti keistas reklamas ar abstrakčius paveikslus – jos skatina dar kūrybiškiau mąstyti. „Kodėl ant šito paveikslo žmogus šoka ant vienos kojos? Gal jis yra flamingo princas?”
Vyresniems vaikams galite duoti užduotį fotografuoti specialiai pasakai. Tegul išeina į kiemą ar parką su fotoaparatu ar telefonu ir padaro penkias nuotraukas, iš kurių vėliau kuriate istoriją. Tai skatina ne tik kūrybiškumą, bet ir stebėjimo įgūdžius.
Pasakos apie kasdienius daiktus – kai paprastas šaukštas tampa herojumi
Pažvelkite į savo namus nauju žvilgsniu. Kiekvienas daiktas gali turėti savo istoriją, savo gyvenimą, savo nuotykius. Ką veikia jūsų šaldytuvas, kai visi miega? Apie ką svajoja batai spintoje? Kodėl tas megztinis visada pasislėpęs stalčiaus gale?
Šis metodas ypač patinka mažesniems vaikams, kurie dar tiki, kad daiktai gali būti gyvi. Bet ir vyresni vaikai įsitraukia, kai supranta, kad gali suteikti balsą bet kam. Kartą mano sūnus sukūrė visą pasakų seriją apie nuotykius jo mėgstamiausiame puodelyje. Puodelis keliavo po pasaulį (skalbimo mašinoje), susipažino su egzotiškais personažais (kitais indais) ir net pateko į pavojų (vos neišsprūdo iš rankų).
Galite pradėti nuo klausimų: „Kaip manai, ar šitai knygai patinka stovėti lentynoje? Gal ji norėtų nuotykių?” Arba: „Jei tavo žaislas galėtų kalbėti, ką jis pasakytų apie šią dieną?” Vaikai labai greitai įsitraukia ir pradeda sugalvoti vis įdomesnes detales.
Šis metodas turi ir praktinę naudą – jis padeda vaikams kitaip pažvelgti į savo daiktus, galbūt labiau juos vertinti. Kai sukuriate pasaką apie vienišą kojinę, kuri ieško savo poros, vaikas galbūt pradės rūpestingiau elgtis su savo drabužiais.
Pasakų žemėlapiai – kai nuotykis prasideda nuo maršruto
Prieš kurdami pasaką, nupieškite žemėlapį. Tai gali būti tikras geografinis žemėlapis arba visiškai fantastinis – su saldainių kalnais, limonado upe ir debesų miestu. Tegul vaikas piešia žemėlapį pats arba darykite tai kartu.
Kai žemėlapis paruoštas, pasirinkite pradinį tašką ir kelionės tikslą. Kas keliauja? Kodėl? Ką sutinka kelyje? Kiekviena žemėlapio vieta gali tapti pasakos skyriumi. Mūsų šeimoje ypač populiarūs žemėlapiai su paslaptingomis vietomis – „Draudžiamas miškas”, „Keista sala”, „Tuneliai po žeme”. Vaikai mėgsta sugalvoti, kas slypi tose vietose.
Galite naudoti ir tikrus žemėlapius – miesto, kuriame gyvename, ar šalies. „Kas nutiktų, jei turėtum nuvažiuoti iš Vilniaus į Klaipėdą ant milžiniško žąsies nugaros?” Tai padeda vaikams geriau pažinti geografiją ir kartu lavina vaizduotę.
Vyresniems vaikams patinka sudėtingesni žemėlapiai su keliomis galimomis kryptimis. Galite sukurti interaktyvią pasaką, kur kiekviename kryžkelėje herojus (ir klausytojai) sprendžia, kur eiti toliau. Tai jau beveik kompiuterinis žaidimas, tik be ekrano!
Pasakos iš jausmų – kai emocijos tampa nuotykiais
Vienas giliausių būdų kurti pasakas – pradėti nuo jausmo ar emocijos. Šis metodas ypač naudingas, kai vaikas išgyvena sunkų laikotarpį, turi baimių ar nerimą. Pasaka gali padėti išreikšti tai, ko sunku pasakyti tiesiai.
Pavyzdžiui, jei vaikas bijo tamsoje, galite kartu sukurti pasaką apie berniuką, kuris draugauja su šešėliais. Arba apie mergaitę, kuri atranda, kad tamsa iš tikrųjų yra minkšta antklodė, kuri saugo miegančius vaikus. Netiesiogiai kalbate apie tą pačią baimę, bet pasakos forma daro ją mažiau bauginančią.
Kartą mano dukra labai nervino pirmoji diena naujoje mokykloje. Sukūrėme pasaką apie mažą žvaigždutę, kuri turėjo persikelti į naują dangaus dalį ir bijojo, ar ras ten draugų. Žinoma, pasaka baigėsi laimingai – žvaigždutė rado puikių draugų ir suprato, kad nauji dalykai gali būti įdomūs. Po pasakos dukra atrodė ramesnė ir net pati pradėjo fantazuoti, kaip bus mokykloje.
Galite kurti pasakas apie įvairias emocijas: pyktį (kas nutinka, kai ugnikalnio viduje verda pyktis?), džiaugsmą (kaip atrodo džiaugsmo burbulai?), liūdesį (kur keliauja ašaros, kai nukrenta ant žemės?). Tai padeda vaikams geriau suprasti ir įvardyti savo jausmus.
Pasakų kūrimas su rekvizitu – kai žaislai atgyja
Ištraukite žaislų dėžę ir tegul vaikas pasirenka kelis žaislus ar daiktus. Būtent šie daiktai taps pasakos veikėjais. Gali būti bet kas – pliušinis meškiukas, mašinėlė, kaladėlė, šaukštas, akmenėlis iš kiemo.
Dabar sukurkite sceną. Galite naudoti stalą, grindis, net lovą. Pridėkite antklodę kaip kalną, pagalvę kaip pilį, knygą kaip tiltą. Ir pradėkite pasakoti. Tegul vaikas juda žaislais, o jūs kartu kuriate istoriją. Arba atvirkščiai – jūs judinate, vaikas pasakoja.
Šis metodas ypač geras mažesniems vaikams, kurie dar mokosi kalbėti ir išreikšti mintis. Jie gali rodyti veiksmą žaislais, net jei dar neturi žodžių pasakojimui. O jūs galite padėti suformuluoti: „O, tai dabar meškiukas lipa į kalną? Kodėl jis ten lipa? Gal ieško medaus?”
Kartais mes įrašome tokias pasakas telefonu. Vėliau labai smagu peržiūrėti ir prisiminti, kokias keistas istorijas sugalvojome. Be to, vaikai mato savo pažangą – kaip jų pasakojimai tampa sudėtingesni ir įdomesni.
Kai pasaka tampa tikrove – pasakų atgaivinimas kasdienybėje
Pats gražiausias dalykas kuriant pasakas su vaikais – tai ne tik pats kūrimo procesas, bet ir tai, kas vyksta po to. Pasakos pradeda gyventi savo gyvenimą jūsų šeimoje. Personažai tampa draugais, jų išmintis padeda spręsti tikras problemas, o pasakų pasaulis praturtina kasdienybę.
Mes namuose turime tradiciją – sukurtų pasakų personažai kartais „atsiranda” tikrame gyvenime. Jei pasakoje buvo drąsi pelytė, kuri nugalėjo baimę, tai vėliau, kai vaikas bijo ko nors, galime paklausti: „O kaip pasielgtų mūsų drąsi pelytė?” Arba jei sukūrėme pasaką apie dalijimąsi, galime prisiminti ją, kai kyla konfliktas dėl žaislų.
Kai kurias pasakas galite iliustruoti kartu – piešti paveikslėlius, lipinti iš plastilino, net siūti personažus. Viena mama pasidalino, kad jos šeima sukūrė visą pasakų knygą – vaikas pasakojo, mama užrašė, o kartu iliustravo. Dabar tai jų šeimos brangenybė.
Galite rengti „pasakų vakarus”, kai visa šeima renkasi ir kuria naujas istorijas arba tęsia senas. Kai kurios šeimos net stato namų teatrą ir vaidina savo sukurtas pasakas. Nereikia jokių profesionalių kostiumų – užtenka fantazijos ir geros nuotaikos.
Svarbiausia – leiskite vaikams matyti, kad jų kūrybiškumas yra vertinamas. Klausykite atidžiai, užduokite klausimus, stebėkitės jų idėjomis. Net jei pasaka atrodo keista ar nelogiška, nereguliuokite per daug. Vaiko vaizduotės pasaulyje visi katinai gali skraidyti, o medžiai – kalbėti. Ir tai nuostabu.
Pasakų kūrimas su vaikais – tai investicija į jų kūrybiškumą, pasitikėjimą savimi ir jūsų tarpusavio ryšį. Kiekviena sukurta pasaka – tai bendras nuotykis, bendra paslaptis, bendras lobis. Ir kas žino, gal jūsų vaiko vaizduotėje gimusi istorija vieną dieną taps knyga, kuria džiaugsis ir kiti vaikai. O gal tiesiog liks šiltu prisiiminimu apie vakarus, kai šeima sėdėjo kartu ir kūrė stebuklus iš žodžių.
Taigi, nebelaukite tobulo momento ar specialių įgūdžių. Tiesiog pasiimkite vaiką, raskite jaukią vietą ir pasakykite: „O gal sugalvotume pasaką?” Pamatysite, kaip greitai vaiko akys sužibės ir iš jo lūpų pasipils idėjos. Jūsų užduotis – tik pagauti jas ir padėti suformuoti į istoriją. Laimingų pasakų kūrimo akimirkų!
