Kodėl šeimos kalendorius – tai ne tik mama ar tėčio reikalas
Prisipažinsiu atvirai – mūsų namuose anksčiau viešpatavo chaosas. Mama bėgioja į vaikų būrelius, tėtis pamiršta apie susitikimą su mokytoja, o vaikai net nežino, kada turės eiti pas dantistą. Skamba pažįstamai? Tada tikrai suprasite, kodėl šeimos kalendorius tapo mūsų išgelbėjimu.
Bet štai kas įdomu – kai pradėjome naudoti bendrą kalendorių, kuriame dalyvauja VISI šeimos nariai (taip, net penkiametė Emilija!), viskas pasikeitė. Ne todėl, kad staiga tapome super organizuoti. O todėl, kad vaikai pradėjo jausti atsakomybę ir supratimą, kas vyksta jų gyvenime.
Šeimos kalendorius – tai ne tik praktinis įrankis. Tai būdas išmokyti vaikus planuoti, prisiimti atsakomybę ir suprasti, kad šeima – tai komanda. Ir kiekvienas komandos narys turi žinoti, kas vyksta aikštėje.
Nuo ko pradėti: popierinis ar skaitmeninis?
Pirmasis klausimas, kurį užduoda dauguma tėvų: kokį kalendorių rinktis? Ir čia nėra vieno teisingo atsakymo, nes kiekviena šeima – skirtinga.
Popierinis kalendorius ant sienos turi didžiulį privalumą – jis matomas. Visi praeina pro šaldytuvą ar kortelę koridoriuje ir mato, kas laukia šią savaitę. Vaikams, ypač mažesniems, tai puiku – jie gali spalvotais flomasteriais pažymėti savo užsiėmimus, klijuoti lipdukas ar piešti šypsenėles prie mėgstamų įvykių.
Mūsų draugai Jonai turi milžinišką kalendorių virtuvėje. Kiekvienas šeimos narys turi savo spalvą: mama – rožinė, tėtis – mėlyna, Lukas – žalia, Sofija – geltona. Vienu žvilgsniu matyti, kieno diena užimtesnė ir kada galima planuoti šeimos vakarus.
Skaitmeninis kalendorius (Google Calendar, Apple Calendar ar kiti) puikiai tinka šeimoms, kur vaikai jau paaugliai arba bent jau turi savo telefonus. Didžiausias privalumas – priminimai. Telefonas pats primena apie artėjantį įvykį, o tai ypač naudinga užmirštukams (taip, kalbu apie save).
Bet žinote, kas veikia geriausiai? Kombinacija. Namuose ant sienos – didelis popierinis kalendorius su pagrindiniais įvykiais, o telefone – skaitmeninis su visomis smulkmenomis ir priminimais. Taip ir vaikai mato bendrą vaizdą, ir tėvai negauna pamiršti svarbių dalykų.
Kaip įtraukti vaikus į planavimą (ir kodėl tai svarbu)
Štai kur prasideda tikroji magija. Kai vaikai dalyvauja planuojant šeimos gyvenimą, jie jaučiasi svarbūs. Ir ne tik jaučiasi – jie TAMPA svarbūs.
Pradėkite nuo paprasto. Kiekvieną sekmadienio vakarą (arba kada jums patogiau) susirinkite prie kalendoriaus. Užtruksite 10-15 minučių, bet šis ritualas pakeis labai daug.
Su mažaisiais (3-6 metų):
– Leiskite jiems patiems rašyti ar piešti savo užsiėmimus (net jei tai neįskaitomi kaligrafiški šedevrai)
– Naudokite lipdukas su paveikslėliais: futbolo kamuolys – treniruotė, knyga – biblioteka, tortas – gimtadienis
– Skaičiuokite kartu, kiek dienų liko iki svarbaus įvykio
– Kalbėkite apie savaitės dienas: „Pirmadienį tu eisi į darželį, o trečiadienį pas močiutę”
Su mokyklinukais (7-12 metų):
– Duokite jiems atsakomybę už savo užsiėmimų įrašymą
– Mokykite planuoti namų darbus ir projektus (jei kontrolinis darbas už dviejų savaičių, kada pradėti kartoti?)
– Leiskite jiems siūlyti šeimos veiklas ir įrašyti jas į kalendorių
– Aptarkite, kaip suderinti jų norus su šeimos planais
Su paaugliais (13+ metų):
– Pripažinkite jų savarankiškumą, bet reikalaukite informuoti apie savo planus
– Mokykite prioritetų nustatymo (kartais reikia atsisakyti vieno dalyko dėl kito)
– Įtraukite juos į šeimos sprendimų priėmimą (kada planuoti atostogas, kaip paskirstyti savaitgalio laiku)
– Gerbkite jų privatumą, bet išlaikykite komunikaciją
Spalvos, lipdukai ir kiti triukai, kurie veikia
Jei norite, kad vaikai tikrai naudotųsi kalendoriumi, padarykite jį patrauklų. Čia leidžiama (ir net rekomenduojama!) būti kūrybiškiems.
Mūsų šeimoje kiekvienas įvykio tipas turi savo spalvą. Ne tik kiekvienas žmogus, bet ir veiklos rūšis:
– Raudona – svarbūs įvykai, kuriuos NEGALIMA praleisti (gydytojo vizitai, mokyklos renginiai)
– Žalia – sportas ir aktyvios veiklos
– Mėlyna – mokymasis ir kūrybiniai užsiėmimai
– Geltona – šeimos laikas ir pramogos
– Oranžinė – draugų gimtadieniai ir socialiniai įvykiai
Vaikai tai mėgsta, nes iš karto mato, kokia bus jų savaitė. Jei per daug raudonos – reikia pasirengti intensyviam laikotarpiui. Jei daug geltonos – laukia smagi savaitė su šeima.
Lipdukai – tai ne tik vaikiškas dalykas. Mano devynmetis sūnus kaupia žvaigždučių lipdukas už tai, kad nepamirštama savo pareigų. Surinkęs dešimt žvaigždučių, gauna papildomą 30 minučių žaidimo laiko. Tai veikia geriau nei bet kokie priminėjimai ar barimas.
Dar vienas triukas – vizualūs simboliai. Vietoj ilgų užrašų „Nepamiršti sportinės aprangos rytojaus treniruotei” – tiesiog nupieštas sportbatis prie atitinkamos dienos. Vaikai (ypač mažesni) geriau suvokia paveikslėlius nei tekstą.
Kas turėtų būti šeimos kalendoriuje (ir ko tikrai nereikia)
Viena didžiausių klaidų – bandyti įrašyti absoliučiai VISKĄ. Tada kalendorius tampa perpildytas, nebeįskaitomas ir niekas juo nebenaudojasi.
Kas tikrai turėtų būti:
– Mokyklos renginiai ir atostogos
– Būreliai, treniruotės, pamokos
– Gydytojo, dantisto ir kiti svarbūs vizitai
– Šeimos susitikimai ir renginiai
– Draugų gimtadieniai (ypač tie, į kuriuos vaikai pakviesti)
– Tėvų darbo kelionės ar neįprasti darbo grafikai
– Planuojamos šeimos išvykos ir atostogos
– Svarbūs mokyklos darbai ir projektai
Ko galima neįrašinėti:
– Kasdienių rutinų (pusryčiai, miegas – tai ir taip vyksta kiekvieną dieną)
– Per smulkių detalių (nebent jos tikrai svarbios)
– Suaugusiųjų asmeninių susitikimų, kurie neįtakoja šeimos plano
– Dalykų, kurie dar nepatvirtinti (geriau įrašyti, kai tikrai įvyks)
Mūsų šeimoje yra taisyklė: jei tai įtakoja bent du šeimos narius arba reikalauja kieno nors pagalbos (pavėžėti, pasiimti ir pan.) – įrašome. Jei tai tik vieno žmogaus asmeninis reikalas, kuris neįtakoja kitų – nebūtina.
Šeimos susirinkimai prie kalendoriaus
Skamba oficialiai? Gal šiek tiek. Bet iš tikrųjų tai gali būti malonus šeimos ritualas, kurį vaikai net laukia.
Mūsų šeimoje tai vyksta kiekvieną sekmadienio vakarą po vakarienės. Užtrunka 10-15 minučių, bet šis laikas atsipirks visą savaitę.
Kaip vyksta mūsų susirinkimas:
Visi susėdame prie virtuvės stalo su kalendoriumi viduryje (arba stovime prie sieninio). Kiekvienas pasiima savo spalvos flomasterį ar lipdukas.
Pradedame nuo praėjusios savaitės apžvalgos. Kas pavyko? Ką pamiršome? Gal kas nors buvo per daug užimtas? Tai ne kritikos sesija, o tiesiog pastebėjimai. Kartais išaiškėja, kad Jonas turėjo per daug treniruočių ir buvo pervargęs – tada kitą savaitę stengiamės planuoti ramiau.
Paskui žiūrime į ateinančią savaitę. Kiekvienas pasako, kas jo laukia. Mama turi svarbų susitikimą trečiadienį – reiškia, tėtis turės vežti vaikus į būrelius. Sofija turi kontrolinį penktadienį – reikia suplanuoti laiko pasiruošimui.
Svarbiausias klausimas: „Kada šią savaitę būsime visi kartu?” Net jei tai tik vakarienė ketvirtadienį ar šeštadienio pusryčiai – pažymime kalendoriuje kaip šventą laiką. Niekas negali planuoti nieko kito tuo metu.
Galiausiai žiūrime į ateinantį mėnesį. Ar yra kokių nors didelių įvykių, prie kurių reikia ruoštis? Močiutės gimtadienis, mokyklos spektaklis, šeimos išvyka? Įrašome ir pradedame planuoti.
Vaikai tai mėgsta, nes jaučiasi išgirsti. Jų nuomonė svarbi. Jei Lukas sako, kad norėtų šį šeštadienį žaisti su draugu, o ne važiuoti į prekybos centrą – stengiamės tai įgyvendinti. Žinoma, ne visada įmanoma, bet bent jau jo noras išgirstas ir apsvarstytas.
Kai planai keičiasi (o jie VISADA keičiasi)
Štai tiesa, kurios niekas jums nepasakys: net su puikiausiu kalendoriumi planai keičiasi. Vaikai suserga, atšaukiamos treniruotės, netikėtai atsiranda naujų galimybių. Ir tai visiškai normalu.
Svarbu išmokyti vaikus lankstumo. Taip, turėjome planuoti eiti į kiną, bet Jonas susirgo – tenka atšaukti. Taip, norėjai žaisti su draugu, bet močiutė atvažiavo netikėtai – keičiame planus.
Kai planai keičiasi, darykite tai kartu. Perbraukite seną įrašą kalendoriuje (bet ne ištrinkite visiškai – tegul vaikai mato, kad planai gali keistis), įrašykite naują. Paaiškinkite, kodėl keičiasi. Vaikai, kurie mato, kaip suaugusieji lankščiai reaguoja į pokyčius, patys išmoksta būti lankstesni.
Mūsų šeimoje yra „plano B” praktika. Kai planuojame ką nors svarbaus (ypač pramogų), visada aptariame, kas bus, jei nepavyks. Jei lys ir negalėsime eiti į parką – kas tada? Gal žaisime stalo žaidimus namuose? Šis paprastas pokalbis padeda vaikams nesivylti taip stipriai, kai planai keičiasi.
Mokome vaikus laiko valdymo per kalendorių
Čia prasideda tikroji kalendoriaus vertė – tai ne tik įrankis žinoti, kas ir kada vyksta. Tai mokymo priemonė.
Mažiesiems kalendorius padeda suprasti laiko sąvoką. „Tavo gimtadienis bus po penkių dienų” – ir kartu skaičiuojate dienas kalendoriuje. „Šiandien pirmadienis, o pas močiutę važiuosime penktadienį” – ir vaikai pradeda suprasti savaitės struktūrą.
Mokykliniams kalendorius tampa namų darbų ir projektų planavimo įrankiu. Jei kontrolinis darbas už dviejų savaičių, padedame suplanuoti: kada kartosime, kada darysime pratimus, kada pasitikrinti. Įrašome tai į kalendorių. Taip vaikai išmoksta, kad didelės užduotys reikalauja planavimo, o ne viską daryti paskutinę akimirką.
Mano dukra Emilija (dabar jai 11) pradėjo naudoti kalendorių savo hobių planavimui. Ji mėgsta piešti, skaityti ir žaisti pianinu. Bet kartais jaučiasi, kad nieko nesuspėja. Tada kartu pasižiūrime į jos savaitę kalendoriuje ir randame laisvų langų. „Štai trečiadienį po mokyklos turi dvi valandas laisvas – gali piešti. O šeštadienio rytą – skaityti.” Dabar ji pati planuoja savo laisvalaikį ir jaučiasi daug geriau.
Paaugliams kalendorius padeda subalansuoti mokslą, hobius, draugus ir šeimą. Tai amžius, kai visko norisi daug, o laiko vis tiek tik 24 valandos per parą. Kalendorius padeda vizualizuoti, kur eina laikas, ir priimti sąmoningus sprendimus.
Svarbu ne tik įrašyti užsiėmimus, bet ir palikti tuščių langų. Vaikai (kaip ir suaugusieji) reikalauja poilsio laiko. Jei kalendorius užpildytas nuo ryto iki vakaro – tai problema, ne pasiekimas.
Kai kalendorius tampa šeimos draugystės stiprintoju
Gražiausias šeimos kalendoriaus efektas, kurio gal net nesitikėjome – jis suartino mūsų šeimą.
Kai visi žino, kas vyksta vienas kito gyvenime, atsiranda daugiau supratimo. Mama negriebia už galvos, kodėl Jonas pamiršo išsiimti mėsą iš šaldiklio – ji matė kalendoriuje, kad jis turėjo tris susitikimus ir vakarą dirbo iš namų. Jonas nesistebi, kodėl vaikai tokie pavargę – jis matė, kad jie turėjo treniruotę, anglų pamoką ir dar matematikos būrelį.
Kalendorius padeda planuoti kokybišką laiką kartu. Kai matome, kad savaitė bus užimta, specialiai pažymime šeštadienio rytą kaip „šeimos pusryčių laiką”. Niekas negali planuoti nieko kito. Tai mūsų šventas laikas.
Vaikai pradėjo pastebėti ir rūpintis vienas kitu. Sofija pamato kalendoriuje, kad Lukas turi svarbų kontrolinį, ir vakare klausia, kaip sekėsi. Lukas prisimena, kad Sofija turi šokių pasirodymą, ir paprašo tėčio jį nuvežti, kad galėtų pažiūrėti.
Gimtadieniai ir svarbūs įvykiai nebepasimeta. Visi mato, kad artėja močiutės gimtadienis, ir kartu planuoja, kaip jį švęsime, ką dovanosime. Vaikai jaučiasi įtraukti į šeimos gyvenimą, o ne tik pasyvūs dalyviai.
Kartais pažiūrime į praėjusio mėnesio kalendorių ir prisimename: „O taip, tada buvome paplūdimyje! O čia buvo Jono pirmasis įvartis!” Kalendorius tampa mūsų šeimos istorijos metraščiu.
Kai viskas susitvarkė (arba bent jau tapo geriau)
Nesakysiu, kad šeimos kalendorius išsprendė visas mūsų problemas. Vis dar kartais pamirštame dalykus, vis dar kartais planai susiduria, vis dar kartais būna chaosas. Bet dabar tai vyksta DAUG rečiau.
Svarbiausia, ką išmokome – planavimas kartu daro mus artimesniais. Kai vaikai dalyvauja planuojant šeimos gyvenimą, jie jaučiasi svarbūs. Ir tai ne tik jausmas – jie TIKRAI svarbūs.
Pradėkite paprastai. Nebandykite sukurti tobulo kalendoriaus nuo pirmos dienos. Pakabinkite ant sienos didelį lapą, paimkite flomasterius ir pradėkite žymėti. Arba atsisiųskite nemokamą kalendoriaus programėlę ir sukurkite šeimos grupę. Nesvarbu, kaip pradėsite – svarbu, kad pradėtumėte.
Leiskite vaikams būti kūrybiškiems. Jei jie nori klijuoti blizgučius prie svarbių dienų – tegul klija. Jei nori naudoti keistus spalvų derinius – tegul naudoja. Tai jų kalendorius, ne dizainerio šedevras.
Ir atminkite – kalendorius tarnauja jums, ne jūs kalendoriui. Jei kažkas neveikia, keiskite. Jei vaikai nenaudoja, klauskite kodėl ir ieškokite sprendimų kartu. Gal reikia daugiau spalvų? Gal per daug smulkmenų? Gal per mažai įdomių įvykių?
Šeimos kalendorius – tai ne dar viena pareiga ar užduotis. Tai įrankis, kuris padeda jums gyventi geriau, mažiau streso ir daugiau laiko tam, kas tikrai svarbu – būti kartu. O ar ne dėl to mes ir stengiamės planuoti?
